Kad ir kaip būtų gaila, bet tenka jau dabar konstatuoti: Prezidento rinkimai 2019 metais neatneš pozityvių permainų Lietuvai, jos visuomenei ir ekonomikai. Tokią išvadą leidžia daryti sociologinės apklausos, kurių favoritai — premjeras Saulius Skvernelis, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda, buvęs ES ambasadorius Maskvoje Vygaudas Ušackas ir europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė.
Net ir toks paprastas klausimas — ar turi šie kandidatai bendražygių komandas?— yra apgaubtas rūko. Visi išvardinti asmenys, išskyrus Blinkevičiūtę — nepartiniai (o ir Blinkevičiūtės socdemai — suskilę). Taigi, jeigu politikas per visą savo ligšiolinę karjerą nesugebėjo suklijuoti darnios komandos ir kaip vienišas, desperatiškas alpinistas ropsčiasi į politikos Olimpą, tai, geriausiu atveju, jis jame ir liks vienas. O vienas lauke — ne karys. Buvo toks vienas, Rolandas Paksas, kurio komanda buvo atsitiktinai surinkta. Jo istorijos pabaigą žinome. Impičmentas.
Naujausia "Vilmorus" apklausa parodė, kad kol kas daugiausia rinkėjų (15,6%) pasiruošę balsuoti už premjerą Saulių Skvernelį. Šis politikos naujokas (aktyvioje politikoje — vos porą metų) dar tik mokosi valdyti valstybę. Todėl suprantama, kad kartais jis ir liežuvio nesuvaldo. (Antai per debatus Seime, išgirdęs jį kritikuojantį deputatą, Skvernelis ėmė reikalauti: "Užkimškite šitą žmogų!…")
Apie vieną pasaulinio lygio politiką jo bendražygis yra sakęs: "Prieš tai, kad valdytų valstybę, jis valdė mintį…" Tai yra, jis turėjo aiškią valstybės koncepciją ir veiksmų programą. O kokią mintį valdo Skvernelis? Kokį planą jis turi? Niekaip mūsų rinkėjai nesupranta, kad rinkdami į aukštus postus nepatyrusius naujokus, jie penktokus perkelią į universitetą, kur jiems dar ne vieta. Skverneliui geriausia būtų buvę dar dešimtį metų augti toje srityje, kurią jis išmanė, tai yra vidaus reikalų sistemoje. Tas noras gauti viską ir iš karto dažniausia, anot Michailo Žvaneckio, baigiasi tuo, kad gauni… nieko ir po truputį.
Skvernelis per savo vadovavimo vyriausybei metus parodė, kad jis iš esmės plaukia pasroviui ir derinasi prie esamo politinio elito. Pastarojo branduolį sudaro konservatoriai, todėl visai logiška, kad Skvernelis taip noriai derina daugelį savo veiksmų su jų lyderiu Gabrieliumi Landsbergiu. Kitaip ir būti negalėjo, nes Skverneliui būtina savo komanda, o jis jos neturėjo. Jį į viršūnes iškėlusi valstiečių ir žaliųjų partija yra per daug marga ir nevieninga, kad Skvernelis ilgalaikėje perspektyvoje galėtų ja pasiremti. Taigi de facto Skvernelis bus konservatorių stipriai įtakojamas kandidatas į prezidentus.
"Kas Jūs, pone Kauno mere?" Šito galima drąsiai klausti Visvaldo Matijošaičio (9,3% reitingas ir antra vieta apklausoje), nes be to, kad jis yra turtingas verslininkas su vadybininko idėjomis Kaunui, mes nelabai ką ir žinome apie jo strategiją Lietuvos valdymo perspektyvoje. Tai dar vienas naujokas musų politinėje scenoje (meras tik nuo 2015 metų), naujokas, kuriuos taip mėgsta mūsų rinkėjai, naiviai manydami, kad jie bus kitokie nei jau įkyrėję politikai.
Matijošaičio verslai taps jam akmeniu po kaklu, jei tik jis pasiryš realiai kovoti dėl šalies vadovo posto. Baimė sulaukti nemalonių patikrinimų iš mokesčių inspekcijos ar kitų atitinkamų tarnybų visada varžys Matijošaičio veiksmus ir neleis jam imtis didelių permainų. Jų jam, regis, ir nereikia — jis ir taip gerai gyvena.
Ilgametis SEB banko prezidentas Nausėda (8,5% palaikymo) irgi jau seniai gražiai įsipaišęs į Lietuvos elito sistemą, jau nekalbant apie patį SEB banką. Skandinavų bankai prieš maždaug dešimtmetį gražiai pasidalino Lietuvos finansų rinką, ir dabar joje neliko nė vieno lietuviško banko. Šalies elito ir valstybinių įstaigų pinigai saugiai guli skandinaviškuose bankuose… Pastariesiems irgi jokių permainų nereikia, jiems ir taip gerai. SEB banko patarėjui — tap pat, juk jo ilgamečiai patarimai puikiai atsipirko.
Už socialdemokratę europarlamentarę Blinkevičiūtę balsuotų 7,1% apklaustųjų, bet jos partija įklimpo į vidaus rietenas ir suskilo. Netrukus atskilėliai, vadovaujami eks-premjero Gedimino Kirkilo, sukurs, kaip jie ir žada, dar vieną socdemų partiją. Akivaizdu, kad tai dar labiau sumažins Blinkevičiūtės šansus. Bet net ir jos pergalės atveju ji tebūtų nominali prezidentė, be vieningos komandos. Jos "geros tetulės" įvaizdis turi realaus pagrindo, bet prezidento pareigoms, sutikite, reikia kažko daugiau.
Buvęs užsienio reikalų ministras ir ES ambasadorius Maskvoje Ušackas (6,7% palaikymo) kalba apie "proveržius", apie naujas strategijas Lietuvai, kad ji, anot jo, galutinai neišnyktų demografine prasme. Galbūt šis diplomatas ir prisirinko užsieniuose gerųjų praktikų, kurias jis norėtų pritaikyti Lietuvoje, gal jis ir stengtųsi pritraukti investicijų ir gabių protų į mūsų šalį, bet… Bet jis yra konservatorių partijos narys.
Ši partija artima Grybauskaitei, kuri nė iš tolo negali pakęsti Ušacko (tarp jų sena asmeninė antipatija, mat abu — hiperambicingi). Todėl konservatoriai vargu ar kels Ušacką kandidatu. Tada jam liks galimybė kandidatuoti kaip nepartiniam, nepriklausomam. Tačiau, net jei Ušackas laimėtų, jis liks vienas lauke karys. Tikros konservatorių paramos jis neturi.
Negana to, jis turi šioje partijoje daug pavyduolių ir tų, kurie neatleis jam už gan pragmatišką užsienio politikos koncepciją. Tada, laimėjus, jam liks variantas paskubomis susirankioti kitokią, nepartinių komandą, kuri dirbdama dar tik mokysis valdyti. Ušacko noras vykdyti pragmatišką politiką Rusijos ir Baltarusijos atžvilgiu bus nuolatos torpeduojamas konservatorių ir Grybauskaitės, kuri yra galima premjerė po jos prezidentinės kadencijos pabaigos. Taigi, didelis konfliktas jau užprogramuotas, ir tai irgi stabdys teigiamas permainas.
Kaip matome iš palyginus kuklių visų kandidatų reitingų, dar didelis rinkėjų procentas nežino, už ką jie balsuos. Iki 2019 metų pavasario yra laiko, ir galbūt į ringą įžengs nauja figūra. Bet Lietuva yra maža šalis, tad visi potencialūs kandidatai žinomi iš anksto. Nebent tai bus pramogų verslo, meno ar sporto pasaulio atstovas, tarkime, Arvydas Sabonis. Jis, beje, gerbiamas ir net galėtų pretenduoti išeiti į antrąjį rinkimų turą.
Bet kas iš to? Juk prezidento poste reikia visapusiškai išlavintos, profesionaliai šiai funkcijai pasirengusios asmenybės iš didžiosios raidės. Tik tada galima tikėtis teigiamų permainų. Kol kas tokios asmenybės horizonte nematyti. Todėl ir teigiamos permainos — tik už horizonto.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
