Praeitame straipsnyje mes išsiaiškinome, kad kalbėti apie Baltijos šalių atsijungimą nuo BRELL žiedo gali tik tie, kas nesupranta problemos esmės, arba tie, kas sąmoningai ją slepia. Ši problema ne politinė, o techninė, ir teisingiausia ją vadinti ''energetikos sistemos ENTSO-E sukūrimo ir BRELL žiedo perspektyvos problema''. Du kertiniai problemos akmenys:
— 35 Europos šalys 2009-aisiais metais priėmė sprendimą sukurti vieningą kontinentinės Europos sistemą ENTSO-E, tarp šių šalių — Estija, Latvija ir Lietuva. Tam būtina apjungti ir sinchronizuoti šešias energetikos sistemas, veikusias iki 2009-ųjų metų. Techninę projekto dalį, ekonominį pagrįstumą, finansavimą apsiėmė vykdyti Europos Komisija.
— EK nesiekia tikslo žūtbūt atskirti ENTSO-E ir BRELL, ENTSO-E ir Baltarusijos bei Rusijos energetikos sistemas. Galutinis šio klausimo sprendimas bus priimtas tik po techninės projekto dalies analizės, būtinai atsižvelgiant į Rusijos, Baltarusijos ir Kaliningrado srities interesus. Koks bus sprendimas, priklauso nuo to, ar bus naudingas kuriamai ENTSO-E visiškas atsijungimas nuo BRELL žiedo, ar ne.
Tai, kad viskas vyks būtent taip, bus nesudėtinga įrodyti, jeigu atitolsime nuo, atleiskite, politinio tarškėjimo ir išgirsime ne mitus, o faktus. Nė karto neskambėjo jokie Rusijos ar Baltarusijos grasinimai apie tai, kad jos atsijungs nuo BRELL žiedo. Nė karto šių šalių energetikos vadovai neaptarinėjo BRELL žiedo likimo su Talinu, Ryga ar Vilniumi. Visos derybos vedamos Briuselyje.
Būtinybę paisyti Rusijos ir Baltarusijos interesų ne kartą pabrėžė EK energetikos direktiorius, gruodžio mėnesį tai oficialiai patvirtino ES rinkos skyriaus šio direktorato direktorius Klausas-Diteris Borchardtas.
Veikiančiam BRELL žiedui nekelia grėsmės ir neseniai pradėtos eksploatuoti naujos elektrinės Kaliningrado srityje — jų statybų planus Rusija patvirtino dar 2012 metais ir EK puikiai apie tai žinojo. Ir tai — dar sykį pabrėžiu — susiję ne su politika, o tik su techniniais sprendimais.
Energetikos sistema turi turėti rezervinių pajėgumų — remonto, avarijų, kuro stokos, netikėtų potvynių ar sausrų, staigaus atšalimo ar atšilimo atvejais. Vartotojai jokiu būdu, esant aukščiau išvardintoms sąlygoms, neturi nukentėti — tai yra pagrindinė bet kurios energetikos sistemos sąlyga.
Kalbama ne tik apie privačius vartotojus su jų namais ir butais — mūsų civilizacija sudaryta taip, kad yra visa eilė objektų, kurie turi būti aprūpinti energija bet kokiomis sąlygomis. Visuomet, kad ir kas nutiktų, turi veikti vandens ir kanalizacijos siurbliai, centrinio šildymo sistemos, gaisrininkų padaliniai, ligoninės — sąrašą pratęskite patys.
Šiame sąraše — įmonės su nepertraukiamos gamybos ciklu: metalurgų, naftos ir dujų chemikų, stiklo meistrų neturi dominti elektros laidų apledėjimo problemos ir kiti nesusipratimai. Geriausiu atveju energijos tiekimo sutrikimai atneš milijoninius nuostolius, blogiausiu — iškils grėsmė gyventojų saugumui.
Generuojančių pajėgumų rezervai energetikos sistemoje turi būti visada — tai antras neginčijimas energetikos įstatymas, nesikeičiantis dėl valdžios kaitos šalyje, nepriklausomas nuo to, ar šalis yra NATO ar ES narė, ar ne.
Bet nuo to, ar šalyje vyrauja socializmas, ar kapitalizmas, priklauso generuojančių pajėgumų rezervų problema. Vienokia padėtis buvo prie socializmo, kai Valstybinio planavimo komitetas galėjo įsakyti: ''Jūsų elektrinėje, drauge direktoriau, dirbs trys turbinos, o va į aną kampą pastatysime ketvirtą. Dirbs ji, tik gavus dispečerio nurodymą ar suveikus automatikai, bet 24 valandas per parą ji turi būti paruošta įjungti". Ir direktorius beatodairiškai vykdė nurodymus, neužduodamas klausimų.
Prie kapitalizmo viskas kitaip: "Mes rekomenduojame paruošti rezervui dar vieną turbiną ir įrangos komplektą." Bet tuoj pat seka atsakymas: "Kieno sąskaita aš pirksiu turbiną, iš kurios kišenės mokėsiu personalui, kad ji visada būtų parengta darbui. Elektros stotis šildoma anglimi. Kas mokės už anglies atsargas?"
Žinoma, kiekvienu atveju galima susitarti, tačiau bet koks derybų rezultatas atsilieps vartotojo kišenei. Jei visas išlaidas priskirs savininkui — jis padidins tarifą. Jei išlaidos bus apmokėtos iš valstybės biudžeto — valstybė padidins mokesčius.
O vėliau tie, kuriems buvo pakelti mokesčiai ar tarifai, eis prie rinkimų urnų ir nuvers valdžią, priėmusią tokius sprendimus. Kaip jūs manote, kam iš Europos politikų patinka tokia situacija? Retorinis klausimas, aiškus atsakymas. Kaip apeiti tokią situaciją?
Teisingas atsakymas — niekaip, tai amžina problema ir niekur nuo jos nepabėgsi. Bet ''nepabėgsi" globaliai, o lokaliai, kiekvienoje konkrečioje vietovėje — tai įmanoma. Tačiau tam reikia susitarti su kaimynu, kad jis prisiimtų rezervinių pajėgumų problemą. Jūs jau supratote, apie kokį kaimyną gali būti kalbama?
''Klausyk, Vania, turiu problemėlę — ponas ZZZ nenori įrengti rezervinių turbinų, prašo 100500 milijonų. O pas tave, girdėjau, ir užtvanka, ir elektrinė, bet veikia ji tik 50% pajėgumu. Permeskim nuo jos laidus pas mus, ir, jei įvyktų gedimas ar avarija, aš tavęs paprašyčiau ją įjungti visu pajėgumu, o dėl kainos susitarsime…."
''Cha! Aš taip pat 100500 milijonų noriu!"
''Vania, nekvailiok — tu juk vis tiek neturi vartotojų, įranga negali dirbti visu pajėgumu, tau bus tik į naudą, jei aš tau viso labo normalų tarifą pasiūlysiu…."
Toliau nebeseksime pašnekovų dialogo — tai komercinė paslaptis, nepadoru skaičiuoti svetimus pinigus. Todėl ENTSO-E nuo nuo BRELL žiedo gali atsijungti, o gali ir neatsijungti — žiūrint, kaip viskas susiklostys, kokius skaičius skaičiuotuvas parodys. Verta pastebėti, kad Kaliningrado srityje pastatytos elektrinės — ne paskutinės, iki 2021 metų planuojama pastatyti dar keletą.
Priminsiu, kad Kaliningrado srityje pradėtos Baltijsko AE statybos, bet jos pristabdytos. Būtent, pristabdytos, o ne užšaldytos — objektas prižiūrimas ir jame palaikoma tvarka, todėl statybas galima pratęsti bet kuriuo metu. Rusai dėl to pernelyg nesijaudina ir ramiai laukia. O baltarusiai Astrave apskritai nieko nelaukia — stato ir stato, nepaisydami Lietuvos nepasitenkinimo ir jos valdžios užtikrinimo, kad nė vieno ''neteisingo" elektrono jie niekada nenupirks iš Baltarusijos AE.
Uždariusi Ignalinos AE ir įstojusi į ES, Lietuva neišsiskyrė su žodžio laisve, o veiksmų laisvės ji neteko mainais į subsidijas iš ES biudžeto. Jei Europos komisijos buhalteriai paskaičiuos, kad tartis su ''Vania" labiau apsimoka nei su privačiais Europos elektrinių savininkais, — bus tiekiama elektra iš Rusijos ir Baltarusijos energetinių sistemų į ENTSO-E.
Tuo atveju, jei pavyks susitarti su privačiais savininkais, bus sugalvota schema su draudimo kompanijomis ir tiekimo iš Rusijos bei Baltarusijos nebus. Tuomet iš tikrųjų bus atsijungta nuo BRELL žiedo. Briuselis atsižvelgs į Estijos, Latvijos ir Lietuvos interesus, bet palygins juos su ENTSO-E interesais ir, sąžiningai pripažinkime, mes žinome, kieno interesai EK bus svarbesni.
Nejaugi viskas taip beviltiška, kad galima atsipalaiduoti ir ramiai laukti, ką nuspręs didieji dėdės, nekreipiant dėmesio į politikų cirko etiudus? Galima. Iki to laiko, kol į valdžią ateis pragmatikai, kurie Lietuvos atveju geriau išmanys energetikos įstatymus ir savo šalies potencialą, kuriuos galima ir reikia panaudoti šalies labui. Čia aš vėl kalbu ne apie politiką, o tik apie energetiką. Ir čia vėl nereikia jokių specialių žinių, tik logikos — ji dažnai gelbsti, tik reikia mokėti ja naudotis.
Kas yra turbina, gaminanti elektrą? Ne, čia nereikia kalbėti apie švaistiklių dydį, formą ir kitas įmantrybes. Turbina — tai didžiulis cilindro formos gelžgalis, sveriantis daug tonų. Jei ji sukasi greitai, pagamina daug elektros energijos, jei lėtai — elektros energijos pagamina mažai.
Ir antras momentas. Kadangi mes mokam už elektros energiją, galime teigti, kad ji yra prekė. Bet specifinė prekė — ji ne sandėliuojama, nevežama keliais, ji nuo gamintojo iki vartotojo skrieja laidais žaibišku greičiu, o į laidus telpa tiek, kiek vartotojas gali nusipirkti ir panaudoti. Jei vartotojui reikia 100 kilovatų, tu, gerbiamas gamintojau, 200 kilovatų į laidus neįbruksi, todėl esi visiškai priklausomas nuo vartotojo poreikių.
Naktį vartotojai miega, staklės gamyklose ir fabrikuose nedūzgia, dirba tik vadinamoji kritinė infrastruktūra — šilumos ir vandens tiekimas, gatvių apšvietimas, kartą per valandą pravažiuoja trys tramvajai ir septyni troleibusai kartą per dvi valandas. Viskas! O tavo turbinos kartu su visais generatoriais mums, vartotojams, visiškai nerūpi, kilovatų perteklių gali susipilt, kur tik nori.
O septintą valandą ryto aš nubusiu, įsijungsiu šviesą, pasileisiu vandenį duše, mikrobangų krosnelę, skrudintuvą ir kavos virimo aparatą — ir daryk, ką nori, kad man viskam užtektų elektros energijos. Juk būtent taip mes elgiamės, mes esam pripratę prie tokio komforto lygio ir apie energetikų problemas galvoti nenorim.
O kaipgi turbinos? Naktį reikia nedaug elektros — dalį turbinų galima išjungti. Tačiau ryte vartotojai pareikalaus labai didelio kiekio elektros vienu metu ir viską, kas buvo išjungta, reikės labai greitai įjungti. O turbina, kartoju — didžiulis ir sunkus gelžgalis, kuris tam, kad pagamintų daug energijos, turi suktis labai greitai.
Ir kaipgi ji greitai suksis, jei visą naktį buvo išjungta? Kol krosnyje įsidegs ugnis, kol susidarys garai, kol gelžgalis pradės suktis — per tą laiką vartotojas jau plytomis elektrinės langus išdaužys ir pradės laužtis į duris. Optimalu, kai gelžgalis ir naktį sukasi, tuomet jo apsukas galima greitai padidinti. Bet kur dėti pagamintą elektros energiją?
Naktiniai klubai, pasirodo, yra ne tik pasileidimas ir azartas, bet ir slaptas sąmokslas su energetikais, kaip ir naktinė reklama vitrinose. Bet juk dėl viso to reikia tartis, kiekvienas vartotojas rodo kaprizus, bando derėtis. Energetikams paprasčiau turėti vieną naktinį vartotoją su sąlyga, jei jis bus stambus ir prognozuojamas, kad būtų galima iš anksto apskaičiuoti turbinų sukimosi režimą.
Turbinų sukimosi režimas labai svarbus, tą supranta bet kuris automobilio savininkas. Jeigu jūs važiuojate, įjungę trečią pavarą, ir jos neperjunginėjate, variklio nusidėvėjimas bus žymiai mažesnis negu tuo atveju, jei jūs nuolat junginėsite pavaras nuo trečios iki ketvirtos. Turbina reaguoja lygiai taip pat: jei jos sukimosi greitis nekinta, jos eksploatacijos laikas žymiai ilgesnis, o režimas ''įsibėgėjimas-stabdymas" ženkliai sutrumpina jos egzistencijos laiką nuo remonto iki remonto.
Taip jau istoriškai susiklostė, kad tokį idealų ''stambų naktinį vartotoją" Lietuva turi, o kiti kaimynai — ne. Nei Latvija, nei Estija, nei Lenkija, nei Baltarusija, nei artimiausi Rusijos pasienio regionai neturi savo hidroakumuliacinės elektrinės. O Lietuva turi Kruonio HAE. Bet apie šį inžinerinį stebuklą ir lietuviško reljefo unikalumą — kitą sykį.