Dėl sulaikymo griežtai pasisakė: MIA "Rossija segodnia" ("RIA Novosti Ukraina" informacinis partneris) ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovybė. Švelniai ir santūriai, su "susirūpinimo" gaidele ir kvietimais "laikytis procedūrų" — bet priverstinai atsiliepė net ESBO ir JAV valstybės departamentas, rašo RIA Novosti autorius Viktor Marachovskij.
Kodėl tas, kas vyksta, yra globalinis skandalas: Višinskiui inkriminuojamas prisidėjimas prie to, kas Vakarų pasaulyje vadinama "hibridiniu Rusijos karu". Konkrečiai — pagal Ukrainos specialiųjų tarnybų versiją, Višinskis užsiėmė "ardomaja informacine veikla": važiavo į Krymą ir "rengė medžiagas, pateisinančias aneksiją". Be to, jis tariamai gavo Rusijos valstybės apdovanojimą. Ir svarbiausia — buvo "Rusijos Federacijos kontroliuojamų žiniasklaidos struktūrų tinkle".
Iš pirmo žvilgsnio, čia nėra nieko ypatingo. Taip, mūšis su nesugaunama Rusijos "informacijos kariuomene" vadinamose civilizuotose šalyse jau keletą metų vyksta. Ir taip, šio mūšio įkarštis nemažėja.
Tačiau yra didelis ir baisus skirtumas. "Civilizuotos" — net karščiuodamos — su virtualia Rusija kovoja daugiausia informacijos lauke. Tai yra, organizuoja masines reklamos kampanijas, apmėto Rusiją ir jos žiniasklaidą drąsiais kaltinimais ir apsunkina jų darbą savo teritorijoje. Labai retais atvejais — atima licencijas.
O šiuo atveju — visiškai provakarietiškoje ir oficialiai demokratinėje valstybėje žurnalisto viešoji politinė pozicija vadinama išdavyste. Ir jam gresia nuo 12 iki 15 metų labai realaus kalėjimo.
Atsiranda precedentas: Europos žemyne pilietis, niekam nešnipinėjęs, o tiesiog atliekantis savo profesines pareigas žiniasklaidoje, — prilyginamas diversantui. Ir už savo profesinius veiksmus nusiųstas į kalėjimą.
Kartojame dar kartą. Žurnalistinė profesinė veikla, nemaloni konkrečiam valdomajam režimui Europoje, paskelbta išdavyste ir sunkiu nusikaltimu. Tuo pačiu metu žurnalistui, kiek žinoma, inkriminuojamas ne konkrečių įstatymo nuostatų, susijusių su "kas negali būti parašyta", pažeidimas. O tai, kad jo teisėta veikla (specialiųjų tarnybų nuomone) yra naudinga Rusijai.
Tiesiog įsivaizduokite, kas nutiktų, jei šio precedento pagrindu Rusija padarytų panašų žingsnį. Kokį ilgą užsienio žiniasklaidos, "provakarietiškos" šalies žiniasklaidos struktūrų darbuotojų ir paprastai linksmų tinklaraštininkų sąrašą būtų galima sudaryti. Ir koks laukinis riksmas iki dangaus būtų iškeltas tiek šalies viduje, tiek užsienyje, jei Rusijos teisėsaugos institucijos — net ir be jokių areštų — pradėtų tyrimus šių piliečių atžvilgiu.
Kandidatų, pabrėžiame, per daug. Daugelis (kitaip nei Višinskis) oficialiai dirba užsienio žiniasklaidai. Viešai pasisako, gindami šalis, atvirai priešiškas Rusijai. Ir jie turi pakankamai apdovanojimų iš užsienio valstybių. Tokių "užsienio informacijos legionų kovotojų" skaičius siekia šimtus.
Vis dėlto neįmanoma įsivaizduoti, kad Rusijos Federacija pradės persekioti tuos, kurie keikia jos vadovybę, giria jos oponentus ir bendradarbiauja su užsienio žiniasklaidos struktūromis.
O neįmanoma tai būtent todėl, kad Rusija yra visavertė valstybė, turinti civilizuotą požiūrį į žiniasklaidą. Ir dar Rusija — pilnavertis, savarankiškas ir todėl atsakingas tarptautinės politikos subjektas. Ir todėl ji nieko neįkalina už politinę poziciją ir "informacinį darbą užsienio valstybėms".
Tai, žinoma, netrukdo specialiai apmokytiems žmonėms ir struktūroms reguliariai klykauti apie vyriausybės kritikų persekiojimą Rusijoje (padarė gi laisvės kankiniu režisierių Serebrenikovą, kuris tardomas dėl grynai ekonominių nusikaltimų).
Tačiau Rusija neįkalina "įtakos agentų" ne todėl, kad bijo klyksmų. Praktika rodo, kad Rusijai nereikia kažko daryti, kad ją kaltintų ir netgi bandytų nubausti.
Rusija nepersekioja "įtakos agentų", nes gerai supranta "informacijos užkimšimo" pavojų. Mes jau turėjome istorijoje laikotarpių, kai viešojoje erdvėje kariavo tik oficialus požiūris. Tai visada lėmė katastrofiškas pasekmes — "vienintele tikra doktrina", kuri bijo kritikos ir konkurencijos, piliečiai tiesiog nebetiki.
"Višinskio precedento" ir "RIA Novosti Ukraina" sutriuškinimo pavojus yra tame, kad deklaratyviai nesavarankiškas režimas, kimbantis ant Vakarų visomis galūnėmis, perkėlė informacinį karą į realių represijų erdvę.
Tai yra, pagal Vakarų žiniasklaidos žaidimų motyvus, provakarietiškas valstybės formavimas ėmė ir surengė tikrą "raganų medžioklę". Tai reiškia, kad Kijevas savaip atkūrė krovinio kultą, atvaizdavęs savo lygmenyje "kovą su Rusijos įtaka". Ir tokiu būdu pakišo visus savo globėjus.
Todėl Vakarų struktūros — tarp jų ir atsakingos už "teisminį arbitražą" — yra šokiruotos ir sumišusios.
Kadangi, viena vertus, Kijevo valdžia — tai atseit "savo kalės vaikai".
O kita vertus — ji su savo laukiniu atviraširdiškumu griauna Vakarų globalinės įtakos ir "minkštos jėgos" pagrindus.
Nes mūsų informacijos amžiuje sunku apsimesti moraliniais autoritetais ir žodžio laisvės gynėjais, kai jūsų gi marionetės, kurias jūs nuolat giriate už demokratijos pažangą, suima žurnalistus kaip XX amžiaus karikatūrose.
Ir kaip kolektyviniai Vakarai išsisuks iš šių "sąjungininko spastų", nėra visiškai aišku.