"Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis", besikurdamas 1988 metų birželį, žadėjo visuomeninę paramą Michailo Gorbačiovo inicijuotai Tarybų Sąjungos persitvarkymo politikai. Šis tikslas fiksuotas ir pirmojoje Sąjūdžio programoje, ir pačiame jo pavadinime.
Apie Lietuvos išstojimą iš TSRS nebuvo nė kalbos, tuo labiau apie socializmo pakeitimą kapitalizmu. Iš Sąjūdžio lyderių lūpų skambėjo šūkiai apie paramą komunistų partijai, vykdant persitvarkymo politiką, apie poreikį atsinaujinti visuomenei, apie kovą su partinės vadovybės privilegijomis, biurokratizmu. Ir apie grįžimą prie Lenino, o ne Stalino principais grįstos federacijos.
Tačiau labai greitai, jau 1988 metų pabaigoje, nepraėjus nė metams nuo Sąjūdžio įsikūrimo, jo lyderiai išdavė savo pačių programą ir jau nebeslėpė, liaudiškai tariant, apgavystės. O apgavystė buvo aiški: prisidengę TSKP inicijuotu persitvarkymu, Sąjūdžio vadovai ėmė atvirai veikti tiek prieš pačią TSKP, tiek prieš TSRS.
Pirmiausia, jie savo spaudoje ėmė aktyviai ir šiukrščiai perrašinėti naujausią Lietuvos ir TSRS istoriją. Žinoma, oficialioji istoriografija tais laikais sustabarėjo gerokai, tačiau iš to neišplaukė loginė išvada, kad ją reikia apversti aukštyn kojomis. O būtent tai darė Sąjūdis, jo spauda ir užvaldyta televizija.
TSRS virto "agresore", o nacistinę Vokietiją kai kuriose publikacijose imta pateikinėti kaip "išvaduotoją nuo bolševikinio maro". Pokarinė šalies industrializacija buvo pateikinėjama kaip "rusų kolonializmo instrumentas, naudotas okupacijos sąlygomis". Kam gi Sąjūdžiui reikėjo viso šito ideologinio ir informacinio karo?
Jei tada daug kas to nesuprato, tai šiandien, tikėkimės, suvokia vis daugiau žmonių. Sąjūdis nė neslėpė, kad jį konsultuoja JAV lietuviai, daugelis kurių buvo susiję su CŽV. O šioji turėjo aiškų tikslą sugriauti TSRS ir išplėsti jos nuolaužose JAV įtaką. Tokiu būdu Sąjūdis buvo banaliai instrumentalizuotas, t. y. padarytas JAV politikos įrankiu, apie lietuvių tautos interesus nė negalvojant.
Kitas Sąjūdžio lyderių tikslas pasirodė esąs nustumti seną partinį elitą nuo valdžios ir patiems užimti jo vietą. Tam iš pradžių reikėjo diskredituoti visą seną politinę ir ekonominę santvarką. Tai nebuvo sunku padaryti, kadangi vienpartinė sistema ir komandinė ekonomika pačios stipriai diskreditavo save. Tačiau ne tiek, kad jas būtų reikėję visiškai sunaikinti ir grįžti į laukinį kapitalizmą.
Sąjūdis grąžino mus būtent į laukinio kapitalizmo laikus. Nesakau, kad visi jo lyderiai darė tai tyčia. Pakako ir naivuolių, ir idealistų, ir naudingų idiotų. Tačiau juos labai greitai, kaip tai įvykdavo visose revoliucijose, nustūmė į šalį cinikai ir "vertelgos".
Jau 1989 metų pabaigoje, sugrojus paskutinius "dainuojančios revoliucijos" akordus Baltijos kelyje, Sąjūdžio viršūnėse virė arši kova dėl to, kas įgaus didesnę įtaką. Laimėjo cinikai bei intrigantai, susispietę aplink savo maestro Vytautą Landsbegį.
Prisiminkime kad ir tokį personažą kaip Landsbergio ginklanešį Virgilijų Čepaitį, kuris tvarkė Sąjūdžio sekretoriatą ir sėkmingai kiršino visus oponentus bei plačiąją visuomenę, visur ieškodamas "priešų". Tą žmonių supriešinimą mes jaučiame iki šiol. Srėbiame tuomet užvirtą košę.
Sakysite, Sąjūdis iškovojo laisvę Lietuvai? O kam konkrečiai? Bedarbiui, kuris dabar laisvas skursti? Pensininkui, kuris laisvas nuspręsti, ką nusipirkti už mažytę pensiją, vaistų ar duonos? Jaunuoliui, kuris laisvai emigruoja? O gal sąžiningam politikui, kurį už jo aktyvius veiksmus gali tiesiog pasodinti į kalėjimą, apkaltinus "antivalstybine veikla"?
(Nepamirškime svarbių faktų. Gavę pilną valdžią 1991 metų rugpjūtį po pučo Maskvoje, "sąjūdiečiai" iš karto pasodino į kalėjimą tuos Lietuvos komunistų partijos vadovybės narius, kurie nespėjo pasislėpti užsienyje. Į kalėjimą sėdo ir aktyviausi visuomeninės organizacijos "Vienybė, Jedinstvo, Jednošč" nariai, nors tiek jie, tiek minėti komunistai veikė pagal tuomet galiojusius TSRS įstatymus, gynė juos.)
Lietuva yra konkretūs jos žmonės, o ne graži abstrakcija. Ir jeigu jie bėga iš Lietuvos, arba skursta Lietuvoje, arba represuojami, tai Lietuva nėra iš tikrųjų laisva. Vadinasi, Sąjūdis nepasiekė deklaruotos laisvės. Tai pamoka ateičiai. Netikėkime žodžiais. Tikėkime veiksmais.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.