Todėl šį trečiadienį Paksas vėl sėdėjo kaltinamųjų suole, klausydamasis eilinių kaltinimų. Šįkart prokurorai įtaria jį mainais už materialinį atlygį galbūt darius spaudimą valdininkams, kad šie paspartintų leidimo išdavimą vienos parduotuvės statybai. Štai tokie kaltinimai… valstybės prezidentui. (Paksas turi teisę į tokį titulą, net ir po apkaltos.)
Kodėl jau seniai paskelbta šio politiko medžioklė ir kuo ji baigsis? Todėl, kad Paksas yra tarybinis lietuvis. Tarybinis lietuvis neidealizuoja tarybinės savo ir Lietuvos praeties. Bet jos ir neišsižada. Nejuodina jos skersai ir išilgai, kaip tai daro kai kurie buvę aršūs komunistai. Bet smerkia stalinizmą ir netgi aukština pokario "miškinius". Todėl jo partijoje susibūrė ir tarybiniai nostalgikai, ir nacionalistai, tarp kurių — net buvęs radikalios Tautininkų partijos lyderis Julius Panka.
Prieštaringasis Paksas visus juos suvienija. Mat tipinis tarybinis lietuvis — tai žmogus, kuris prisitaikė anais laikais ir subrendo anoje santvarkoje, bet tuo pačiu išsaugojo ir laisvės siekį. Paksas spėjo ir į komunistų partiją įstoti, ir DOSAAF'ui (tarybiniam lėktuvų sporto klubui) pavadovauti. Nuo tų laikų jis, pasak jo paties, išlaikė gausų draugų-lakūnų ratą Rusijoje, Baltarusijoje, kitos respublikose.
Bet kai tik kilo Sąjūdis, lakūnas Paksas išskrido kartu su sąjūdiečiais laisvės horizontų link. Kaip rašyta spaudoje, tragiškosiomis 1991 metų sausio dienomis jis netgi buvo pasiruošęs specialiu lėktuvu išskraidinti užsienin Vytautą Landsbergį, jau planavusį, jei kas, pabėgti iš Lietuvos.
(Gal ir gaila, kad neišskraidino? Galbūt tai didžiausia Pakso nuodėmė? Kiek bėdų būtume išvengę, jei Landsbergis atsidurų toli nuo Lietuvos… Žinoma, tai juokas, juolab, kad Paksas tada nepriiminėjo politinių sprendimų.)
Po to Paksas tapo verslininku statybų srityje ir netgi įstojo į konservatorių partiją. Jos dėka tapo Vilniaus meru ir ėmė intensyviai kloti sostinėje naujas plyteles. Tuo lengvai užkariaudamas vilniečių simpatijas. Pakso problema ta, kad jo politinės karjeros lėktuvas staiga ėmė skristi stačias į viršų. Tai pavojingas manevras, kuris gali sumėtyti patį lėktuvą ir apsvaiginti lakūną.
Pabuvęs trumpai meru, Paksas tapo premjeru, nuo tų pačių konservatorių. O čia, pasirodo, rimtus sprendimus tenka daryti. Pavyzdžiui, arba paklusti JAV spaudimui ir atiduoti "Mažeikių naftą" kompanijai "Williams", arba ne. Paksas taria "ne", su trenksmu traukiasi iš vyriausybės, amžiams įsigydamas priešų konservatorių partijoje, iš kurios išlekia kaip kamštis iš šampano butelio.
Kokia yra tarybinio lietuvio esminė problema, žlugus socializmui? Tokia pati, su kokia susidūrė viduramžių valstietis, žlugus feodalizmui. Tai laisvės problema. Ką su ja, su ta laisve daryti? Feodalizme viską už tave tvarkė feodalas ir kunigas, ir nors tu gyvenai skurdžiai, bet užtat saugiai materialine ir dvasine prasme. Ypač dvasine — bažnyčia turėjo atsakymus į visus klausimus.
Socializme viską tvarkė viena partija, irgi turėjusi atsakymus į visus materialinius bei dvasinius klausimus. Ir staigai partija žlunga, o į šalį įsiveržia kapitalizmas su savo laisve. Tenka pačiam daryti sprendimus. O tam reikia įpročio mąstyti pačiam, drąsos mąstyti pačiam bei patirties mąstyti pačiam. Deja, tik nedaugelis tarybinių lietuvių turėjo tokį įprotį, nes už juos viską darė tarybų valdžia, o bandžiusius gyventi savo galva persekiojo.
Štai ir Paksas, kaip, beje, ir visa Lietuva, nežinojo ir negalėjo žinoti, ką su savo laisve daryti. Teko eiti apgraibomis, klumpant ir vėl kylant, kaip kūdikiui, kuris mokosi vaikščioti savom kojom. Tačiau mes visi, ir Paksas irgi, turėjome tą laisvės kelią praeiti, kad kažko išmoktume patys, be išorinės globos.
Paksas toliau darė klaidas. Pirmiausia kadrines. Jo populiarumo spinduliuose norėjo pasišildyti daugelis, ir jis daugelį tokių priglaudė naujai įkurtoje liberalų-demokratų partijoje. Nenuostabu tad, kad pirmieji jos suvažiavimai baigdavosi mistinėmis fakelų eitynėmis, primenančiomis 1933 metų Vokietiją — per daug keistų patarėjų su keistomis idėjomis būriavosi aplink Paksą.
O jis vis nesugebėdavo jų atsirinkti. Ypač tai akivaizdu Jurijaus Borisovo atveju. Šis turtingas žmogus padėjo jam laimėti prezidento rinkimus 2004 metais, bet po to darė Paksui per didelę įtaką. Kodėl? Dėl tos pačios priežasties: Paksas nežinojo, ką daryti su savo laisve ir su Lietuvos laisve, tad lingavo kaip nendrė vėjuje.
"Tvarka bus!", "Diktatūrą — mafijai!" — taip skambėjo Pakso rinkiminiai šūkiai, kurie padėjo jam tapti prezidentu. Įsivaizduokim, kaip jie skambėjo vakarinių eitynių su fakelais fone… Regis, vienu metu Paksas suabejojo pačios laisvės vertybe. Tvarka, kurioje viskas sudėliota kone diktatūros metodais, matyt, tais metais atrodė jam priimtinesnė. Ne tik jam, bet ir daugeliui tarybinių lietuvių, kurie ilgėjosi ir tebesiilgi tvirtos rankos.
Lingavo Paksas ir užsienio politikoje. Viena vertus, jis — už gerus santykius su Rusija. Kita vertus, šis politikas pasisakė už NATO plėtrą į Rytus. Bet juk tai du vienas kitam prieštaraujantys principai.
Šį tekstą pradėjau pastebėjimu, kad "jie" nuo Pakso neatstos niekada. Kas tie "jie"? Tai vis tie patys tarybiniai lietuviai. Vieni neatstos ir persekios Paksą teismuose, nes jie nėra tolerantiški ir neatleis jam už degančius fakelus, už Borisovą ir už nuolatinį blaškymąsi. Kiti tarybiniai lietuviai persekios Paksą "pozityviąja" prasme, tai yra visada darys iš jo kankinį, balsuos už jį kaip už nukentėjusį nuo oligarchų sistemos, nes jie patys nuo jos nukentėjo.
Ko gero, savaip teisūs ir neteisūs visi. Visi mes šiame žmoguje kaip veidrodyje regime mus pačius, klumpančius ir vėl kylančius laisvės kelyje.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone
