Žvelgiant iš energetinio saugumo pozicijos, situacija kelia nerimą, ir šis vertinimas priklauso ne nuo politinių santykių su kaimynais. Įsitikinti tuo paprasta — nepaisant draugiškų santykių su Švedija, kabelis, jungiantis dviejų šalių energetikos sistemas, vis išeina iš rikiuotės, o štai iš Rusijos, kurią Vilnius vadina "šalimi-agresore", elektra ir gamtinės dujos ateina be problemų.
Energetinis saugumas nepriklauso nuo politikų
Energetinis saugumas yra ne tiek politinė, kiek ekonominė sąvoka. Pramonei ir šalies gyventojams turėtų būti tiekiama tiek elektros energijos, kad būtų užtikrintas minimalus vartojimo lygis. Generatorių, transformatorių ir pastočių darbas nepriklauso nuo to, ar kieme socializmas ar kapitalizmas, monarchija ar anarchija, šalis įeina į karinius-ekonominius blokus ar gyvena savarankiškai.
Energijos, kurią gali tiekti Lietuvos šiluminės elektrinės, nepakanka, o lygumų upės neleidžia statyti galingų hidroelektrinių, biudžeto pajamų lygis neleidžia planuoti naujų didelių jėgainių statybos. Lietuva importuoja bent pusę reikalingos elektros energijos kiekio — tai yra faktas, patinka tai kam nors, ar ne. Ar yra išeitis iš šios situacijos?
Pagrindiniai energetikos sistemų principai
Norėdami atsakyti į šį klausimą, turėsime spręsti pagrindinius visos šalies vieningos energetikos sistemos principus — ne konkrečiai Lietuvos, o bet kurios.
Elektra, žinoma, yra prekė, nes už ją mokame pinigus. Tačiau prekė specifinė — jai vis dar nėra didelių sandėlių, logistika taip pat yra labai įprasta, nes elektros energija iš gamybos vietos iki vartotojo patenka šviesos greičiu, nereikalaudama nei automobilių, nei lokomotyvų bei garlaivių.
Bet jei be ironijos, svarbu prisiminti svarbiausia — elektros energijos sistemoje visada tik tiek, kiek jos gali priimti vartotojai, neegzistuoja nei perteklius, nei trūkumas.
Antras punktas — mes nevartojame energijos tolygiai, visada yra paklausos svyravimų. Naktį elektros reikia mažiau nei dieną, savaitgalį — mažiau nei darbo dienomis, žiemą — daugiau nei vasarą. Tačiau bet kurioje sistemoje yra minimali vartojimo apimtis (vadinasi, tokia pat minimali generacijos apimtis) — elektros energijos kiekis, reikalingas ypatingos svarbos infrastruktūros objektų darbui.
Dieną ir naktį mūsų namuose bėga iš čiaupo vanduo ir veikia kanalizacija — taigi, tam tikrą energijos kiekį visada naudoja siurbliai, kurie suteikia mums įprastą komforto ir saugumo lygį.
Visą parą dirba maisto produktų sandėliai, degalinės, ligoninės, gaisrinės stotys, elektros energijos reikalauja mūsų kariuomenės daliniai ir pan. Ta minimali reikalingos energijos apimtis apytiksliai žinoma, jos svyravimai nėra dideli, jie priklauso nebent nuo oro sąlygų. Energetikai vadina tokį elektros energijos kiekį baziniu, jį ir teikia pagrindinės jėgainės.
Bet kuri jėgainė (išskyrus saulės), nepriklausomai nuo to, kokio tipo kurą naudoja, turi "elektrinę dalį", kuri veikia tuo pačiu principu — statoriaus viduje sukasi rotorius, kuris užtikrina elektros gamybą.
Bet kuris elektros energijos vartotojas, kaip ir bet kuris gamintojas, turi "pagrindinį principą", vėlgi nepriklausomą nuo politikos — kiekvienas iš mūsų nori būti tikras, kad paspaudus jungiklį įsijungs televizorius, lempos ir kavos virimo aparatas, kiekvienas iš mūsų nori, kad būtų galima mokėti už šį malonumą kuo mažiau.
Kokie jūsų politiniai įsitikinimai, vegetaras jūs ar ne, kokia yra jūsų odos spalva, kur ir kada jūs gimėte, tai nesvarbu — mokėti už elektros energiją mes visi norime kuo mažiau, o prieigą prie jos norime turėti visada.
Kad teiktų mums pigią elektros energiją, energetikai stengiasi pagerinti įrangos efektyvumą ir galingumo koeficientą. Mes nenorime gilintis į technines detales — bet kuris elektrinis blokas turi pase nurodytą galingumą, bet ne visada savo darbe pasiekia jį.
Jėgainės turbina gali, pavyzdžiui, teoriškai suteikti 100 megavatų galios, bet degalai yra žemos kokybės, todėl 100 megavatų nereikia ištisus metus ir turbina neišnaudoja visų techninių galimybių.
Tačiau pagrindinis suvartojimas nuo vartotojų nuotaikos nepriklauso — todėl iš anksto galima planuoti ir statyti bazines jėgaines, siekiant maksimalaus rodiklių efektyvumo.
Tie iš jūsų, brangūs skaitytojai, kurie valdo automobilius, puikiai žino, kaip pasiekti mažiausią degalų sąnaudą — jūs turite pabandyti vairuoti viena pavara, nekeisdami greičio. Tai galite pasiekti lygiame kelyje tamsoje, kai nėra kamščių, o šviesoforai veikia "mirksinčios geltonos šviesos" režimu.
Būtent tas pats vyksta ir elektrinių atveju. Norint pagaminti bazinį elektros energijos kiekį, elektrinių įranga parenkama taip, kad veiktų optimaliu režimu — nekeičiant pajėgumo, be "perkrovos".
Vartojimo ir gamybos piko valandos
Bet išaušta darbo dienos rytas — mes atsibundame, pradeda darbą gamyklos, elektros transportas miestų gatvėse, parduotuvės ir biurai. Energetikams tai reiškia, kad prasideda didžiausias suvartojimas, kurio metu jie privalo pagaminti daugiausiai elektros energijos.
Šiam manevrui bazinės jėgainės netinkamos — jos yra skirtos dirbti be "perkrovos". Bazinės jėgainės dažniausiai yra tos, kurios šildomos anglimi, atominės elektrinės ir dujų šiluminėse elektrinės, šiluminės elektrinės, gaminančios ir elektros energiją, ir šilumą. Kol sąlyginis "kūrikas" įmes anglies į krosnį, kol jis paduos daugiau vandens į katilą — bus jau nebe rytas, o pietūs ateis.
Branduolinių reaktorių perkrova — "negarbingas" reikalas, jiems nepatinka tokios keistenybės, jų efektyvumas šiame režime smarkiai sumažėja. Atitinkamai, energetikai kuria elektrines su netikėtu pavadinimu — piko jėgainės.
Dažniausiai tai yra dujų turbinos, kuriose deginamas natūralių dujų ir atmosferos oro mišinys, kuris yra paduodamas aukšto slėgio. Dujos, susidariusios degimo metu ir sukančios turbinos rotorių, padidina galingumą ne per kelias minutes, bet net sekundes.
Išsijungia piko jėgainė taip pat beveik akimirksniu — uždaromi kurą tiekiantys vamzdžiai ir degimas tuoj pat užgęsta, rotorius sustoja. Viskas yra logiška — baziniam elektros suvartojimui energetikos sistemoje įrengtos bazinės jėgainės, inertiškos, tačiau gaminančios pačią pigiausią elektros energiją.
Piko jėgainės reaguoja į paklausą daug greičiau, bet ir kuro jų darbui sunaudojama žymiai daugiau — už kiekvieną malonumą tenka mokėti. Todėl piko elektrinės neveikia visą parą kaip pagrindinės, o tik tada, kai mes, vartotojai, to reikalaujame. Apytiksliai sakant, septintą valandą ryte įjungiamos piko elektrinės, o aštuntą-devintą valandą vakaro jos "eina ilsėtis".
Kruonio HAE potencialas
Iki 2009 metų Lietuvoje veikė Ignalinos AE — techniniu požiūriu ji aprūpindavo bazinę generaciją, kuri buvo pigiausia. Reaktoriai dirbo sklandžiai, jų galia buvo tokia pati visą dieną ir naktį — retas atvejis, kai tai buvo įmanoma, egzistavo būtent Lietuvoje. Ir suteikdavo tokią galimybę Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė.
Ignalinos AE naktį dirbo tuo pačiu režimu kaip dieną, visą energijos perteklių naudojo HAE siurbliai, pumpuodami vandenį į viršutinį rezervuarą. Ryte smarkiai išaugdavo elektros energijos poreikis, tačiau Ignalinos AE reaktoriai ir toliau veikė įprastu režimu — vandenį išstumdavo Kruonio HAE turbinos, kurios prisiėmė gamybą piko metu.
Tai, kad Ignalinos atominė elektrinė buvo viena efektyviausi, yra Kruonio HAE nuopelnas ir palankus reljefas jai įrengti. Tas faktas, kad kiekvieną rytą vandens paleidimas nesukeldavo jokių nepatogumų žemiau esančių miestelių gyventojams, ― dar viena sėkmė, nes apatinio Kruonio HAE baseino vaidmenį atlieka Kauno hidroelektrinės užtvankos rezervuaras, kurio užtvanka reguliuoja papildomą vandens kiekį.
Kol BRELL žiedas neišardytas, tą patį Kruonio HAE darbą gali atlikti ir Baltarusijos AE. Pagunda padidinti savo reaktorių efektyvumą, gerinant visą ekonominį komponentą, yra tokia didelė, kad Baltarusija yra pasirengusi konstruktyvioms deryboms, kai tik tam subręs Lietuvos vadovybė.
Paprasčiausias būdas yra paslauga už paslaugą: "Mes jums užtikriname jūsų branduolinės elektrinės efektyvumą, jūs mums tiekiate elektros energiją su nuolaida". Sveikas protas — tai viskas, ko reikia, norint pagerinti Lietuvos energetinio saugumo lygį.
Bet tai dar ne visos slaptos Kruonio HAE galimybės ― jų žūtbūt reikia Europos Sąjungai, bet apie tai pakalbėsime kitą kartą.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.