Juozaitis jau vieną kartą sudrebino partinę nomenklatūrą, kai 1988 metų pavasarį, dar nesant jokiam Sąjūdžiui, viename iš inteligentijos klubų perskaitė savo garsųjį pranešimą apie Lietuvos politinę kultūrą. Jame jis išpeikė tarybinę sistemą ir kvietė permainoms. Tuomet tai sukėlė sprogusios bombos efektą inteligentijos sluoksniuose ir katalizavo tautinio atgimimo procesą.
Panašu, kad ir šiandien Juozaitis nori padaryti tą patį, tik jau naujosios, kaip jis pasakytų, globalistinės nomenklatūros atžvilgiu. Jis tikrai moka drebinti, purtyti, žadinti ir kviesti į naujus žygius. Tačiau jis nemoka po to kurti bei statyti konkrečios, materialios tikrovės. Kurti jis moka pjeses ir apsakymus, už kuriuos gavo ne vieną literatūrinę premiją. Tačiau politikui to nepakanka.
Inteligentas iki kaulų smegenų, o kartu ir menininkas, Juozaitis turi visus šiems gyventojų sluoksniams būdingus pliusus bei minusus. Jis išsilavinęs — tai liudija ne tik filosofijos mokslų daktaro laipsnis, bet ir gausūs, sodriu stiliumi suraityti jo publicistiniai, politologiniai bei kultūrologiniai straipsniai ir, žinoma, visa plejada jo sukurtų grožinės literatūros kūrinių.
Trūkumas tik tas, kad mūsų filosofas užsižiūri į žvaigždes ir, kaip tas jo pirmtakas iš antikos, įkrenta į duobę čia, žemėje. Antai 1991 metais, Lietuvai tapus nepriklausoma, jis pasitraukia iš politikos. Ką tik buvęs tautinio atgimimo šauklys, valdęs mases Sąjūdžio mitinguose, Juozaitis, šis revoliucionierius-idealistas, perduoda teisę skinti revoliucijos vaisius cinikams bei intrigantams.
Kodėl? Gal jį aplankė mūza, ypatingas įkvėpimas? O gal jis viskuo nusivylė? Nežinia, bet Juozaitis dingsta už horizonto. Rašo pjeses, dirba kultūros atašė Lietuvos konsulate, Kaliningrado srityje, vėliau persikelia į Rygą. Ir kartas nuo karto duoda karčius interviu mūsų žiniasklaidai, kuriuose sielojasi dėl nykstančios tautos, ujamo lietuviškumo bei lietuvių kalbos. Peikia globalistus.
Keista yra tai, kad šis Renesanso tipo žmogus, t. y. aukštos erudicijos, stipraus ir valingo kūno (TSRS plaukimo čempionas ir Monrealio olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas), turintis didžiulę politinės kovos patirtį, pats įkalina save į siaurus tautiškumo, netgi nacionalizmo rėmus bei nori juose laikyti mus visus. Apie tai liudija jo paskutinė kalba Seime.
Minint Sąjūdžio 30-metį, Juozaitis iš Seimo tribūnos rėžė antrąją savo gyvenime "taraninę" kalbą. Jeigu pirmojoje, pasakytoje 1988 metais, jis malė į miltus tarybinę santvarką už jos sustabarėjimą ir "lietuviškumo naikinimą", tai šioje kalboje Juozaitis iš esmės užsipuolė kapitalistinę santvarką už… tas pačias nuodėmes.
Tačiau jei pirmą kartą istorinis įvykis, anot klasiko, vystosi kaip tragedija, tai bandymas jį pakartoti virsta farsu. Kodėl farsu? Nagi, pasižiūrėkime. Į ką šįkart kreipėsi mūsų herojus? Į perpus ištuštėjusią Lietuvą. Juozaičio ir jo bendražygių inicijuotas tautinio atgimimo Sąjūdis baigėsi masiniu lietuvių pabėgimu iš jų Tėvynės. Ar tai Jums nesukelia juoko? Žinoma, pro ašaras.
Tačiau Juozaitis ir toliau užsispyręs kartoja tuos pačius tautinius, nacionalistinius lozungus, tik jau vietoj komunistinės nomenklatūros užsipuldamas kapitalistinę. Filosofo galvoje egzistuoja kažkokia idealistinė, tautiškai tyra Lietuva su vaidilutėmis ir rūtų darželiais, į kuriuos jis svajoja mus perkelti.
Ta pati jo (ir ne tik jo) iliuzija 1988 metais kainavo jo taip numylėtai Lietuvai ekonominį krachą, nuskurdimą bei depresiją didžiuliai gyventojų daliai, įmestai į ledinius laisvos rinkos vandenis. Tauta tarsi pakilo, bet trumpam, nes rūsti materialinė kasdienybė suskaldė žmones į turtingus ir vargšus. Tautinis atgimimas, anot vieno akylo stebėtojo, netruko virsti išsigimimu. Tai ir galima pavadinti tragedija.
Šįkart antarasis Juozaičio pasirodymas scenoje su iš esmės tais pačiais lozungais jau atrodo kaip farsas. Jis vėl rėžia kalbą, dabar jau iš Seimo tribūnos, vėl verkia dėl nykstančios tautos (taip, ji nyksta, tačiau būtent Sąjūdis, gal nenorom, bet paspartino šį procesą) ir vėl siūlo grįžti į XIX amžiaus pabaigoje tautinių romantikų apdainuotą archaiką.
Tačiau reikia pripažinti ir kitką. Juozaitis yra nors ir klystantis, bet doras ir sąžiningas žmogus. Ne vagis. Ne intrigantas. Tokių dabar labai trūksta mūsų politikoje. Todėl jis tarsi gaivaus oro guršknis korupcijos ir melo liūne kone užtroškusiems mūsų rinkėjams.
Juozaitį žmonės prisimena, jam nereikia didelio biudžeto reklamai, jis jau yra "prekės ženklas". Vyras gerai atrodo, turėtų patikti moterims, tad turint omeny visus šiuos faktorius, ypač sąžiningumą, Juozaitis surinktų nemažai balsų. Taip pat, už jį balsuotų kairieji rinkėjai, išsiilgę socialnio teisingumo. Jeigu jam pavyktų suburti talentingą rinkiminę komandą, jis galėtų tikėtis kokių 7-10 procentų reitingo artimiausiose apklausose. Iš pradžių.
Bet… kas iš to? Vyras jis nors ir doras, tačiau nelabai išmintingas, nes laikosi archaiškų pažiūrų. Istorija tokiems, kaip žinia, nėra labai gailestinga.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.