Viktoras Uspaskichas neabejotinai yra daugialypis reiškinys Lietuvos politikoje. Kartą jis jau įrodė, kad gali pasiekti aukščiausių politinių rezultatų.
Ar jam pavyks tai padaryti dar kartą, kol kas sunku pasakyti, tačiau šansų yra, nes pokyčių ir charizmatiškų lyderių paklausa Lietuvoje išlieka.
(Ne)sėkmės istorija
Norėdami suprasti, kas įvyks, turime prisiminti, kaip klostėsi Uspaskicho ir jo partijos politinis likimas.
Viktoras pradėjo, kaip sakoma, "už sveikatą". Įkūręs Darbo partiją, jis įsiveržė į politinę Lietuvos sceną kaip uraganas: laimėjo 2004-ųjų metų Seimo rinkimus ir tapo ūkio ministru. Tačiau neilgai "grojo muzika".
Atsigavę po sukrėtimo Lietuvos politinės sistemos (ypač konservatorių) senbuviai nevaikiškai ėmėsi tvardyti išsišokėlį (tokiu pat būdu, kaip užsitraukusį apkaltą prezidentą Rolandą Paksą). Pirmiausia, jie kabinėjosi prie smulkmenų. Vėliau buvo sukurta "juodosios "darbiečių" buhalterijos" byla (nekalbant apie kaltinimus bendradarbiavimu su Kremliumi).
Nepaisant to, Uspaskichas užsispyręs laikėsi "paviršiuje", o Darbo partija ankstesnio šaukimo metu net priklausė valdančiajai koalicijai. Tačiau tam tikru metu "kapitonas" nutolo nuo partijos reikalų, nusprendęs, kad jo aktyvus dalyvavimas partijos veikloje jai tik pakenks, o organizacija yra jau pakankamai stipri, kad išgyventų savarankiškai.
Jis klydo. Be Uspaskicho, kaip sutvirtinančio faktoriaus, "darbiečiai" pradėjo byrėti ir prarasti populiarumą. Kita klaida — buvusio Pakso bendražygio Valentino Mazuronio paskyrimas partijos vadovu. "Darbiečiai" priėmė jį be entuziazmo, ir jis pasirodė esąs prastas lyderis.
Nesėkmingi 2016-ųjų metų Seimo rinkimai, atrodo, padėjo kryžių ant Darbo partijos, tačiau Viktoras Uspaskichas nusprendė mesti iššūkį sau ir Lietuvos politinei sistemai dar kartą.
Už ir prieš
Viktoro pusėje yra du dalykai — charizma ir finansiniai ištekliai, kurie bus reikalingi atsidūrusiai dugne partijai. Prieš Uspaskichą — tie patys konkurentai ir "tamsi praeitis". Bet čia ne viskas taip paprasta.
Pirma, konservatoriai su visur besivaidenančiais "Kremliaus agentais" jau išvargino Lietuvos rinkėjus. Todėl ši priemonė jau nebeveiksminga su "valstiečių" lyderiu Ramūnu Karbauskiu ir vargu ar padės kovoje su Uspaskichu. Be to, politinė situacija iš esmės yra palanki atnaujintai Darbo partijai, nes toks sąjungininkas nepakenks socialdemokratams (ir vieniems, ir kitiems), Paksui ir net "valstiečiams".
Antra, "juodosios buhalterijos" istorija jau seniai pamiršta, o ir ypatingo įspūdžio rinkėjams nepaliko, nes iš pradžių ji atrodė iš piršto laužta. Kitaip tariant, ne ši istorija, o vidinis silpnumas tapo pagrindine "darbiečių" žlugimo priežastimi.
Atsižvelgiant į tai, sunkiausia Uspaskichui atgaivinant partiją bus surinkti naują komandą, nes net geriausiam karaliui reikia patikimos palydos. Žinoma, galima atgaivinti ką nors iš senosios gvardijos, bet turi atsirasti naujų veidų, be kurių projekto perspektyvos bus ribotos.
Jo artimiausias egzaminas yra Vilniaus mero rinkimai, kurie įvyks kitais metais ir kurių atžvilgiu Uspaskichas turi didelių planų. Jei jis laimės, sostinė taps patogiu tramplynu, kad dar labiau padidėtų jo populiarumas, tačiau ir šiaip neblogas rezultatas taps sėkme.
Kol kas politologai skeptiškai vertina "senojo naujo" Darbo partijos lyderio ambicijas, bet juk Donaldo Trampo sėkme taip pat niekas netikėjo. Ne veltui sakoma — juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Taigi, pamatysime.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
