Kalbant apie tai, kad Rusijos "Gazprom" Europos rinkoje gali turėti rimtų problemų dėl konkurencijos su SGD, tai formuluojama taip: "JAV pradės didelio masto tiekimus". Tai skamba puikiai, bet kaip JAV valstybė gali konkuruoti su Rusijos koncernu, jei visa Amerikos energetikos šaka seniai tapo visiškai privati?
Mintis tokia paviršutinė, kad liko tik stebėtis tam, jog niekas nenori jos pastebėti. Jei kas nors ir galės pradėti konkurencinę kovą su "Gazprom", tai tik išimtinai privačios Amerikos bendrovės — jei, žinoma, neįvyks kokie nors globaliniai pokyčiai.
Štai tik fantastiškas spėjimas, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose prasidės energetikos bendrovių nacionalizacija, nieko, išskyrus šypseną, nesukelia, sutikite. Tai reiškia, kad reikia atsisakyti klausytis keistos frazės "JAV konkuruos su "Gazprom"", ir vietoj to pažiūrėti, kaip tikrai sudaryta JAV dujų pramonė.
Liberali JAV dujų rinka
Vertikaliai integruotų naftos ir dujų bendrovių buvimas JAV uždraustas įstatymo. Čia negali atsirasti įmonės, kurios sujungtų visas dujų verslo sudedamąsias dalis, čia pagal įstatymą išgauti dujas turi viena bendrovė, transportuoti — kita, o perdirbti — trečia. Tik taip ir niekaip kitaip.
Be to, JAV tapo pirmąja valstybe, kuri sukūrė nacionalinę dujų biržą "Henry Hub". Bet kuri bendrovė, norinti įsigyti gamtinių dujų partiją, gali tai daryti tik joje, jokių išimčių nėra.
Skalūnų dujų transportavimas — dar viena įdomi istorija. Esminis skirtumas nuo tradicinių telkinių yra tas, kad skalūnų gręžinys nustoja duoti dujas ar naftą jau po 3-4 metų (tradiciškai ramiai dirbta dešimtmečiais), tada reikia išvesti jį iš eksploatacijos, gręžti ir įrengti naują. Kas iš to išeina?
Prie tokių gręžinių nenaudinga tiesti vamzdynus — investicijos į jų tiesimą tiesiog nespės atsipirkti. Priminsiu, kokias pasekmes mes pamatėme šių metų sausio mėnesį. Niujorke ir Bostone įsiviešpatavo anomalūs šalčiai, dujų kainos pakilo iki neįtikėtinų aukštumų — 14 kartų, bet jų paprasčiausiai nebuvo! Šalis, kuri išgauna didžiulį dujų kiekį, buvo priversta "išgauti" jas iš perpirkėjų, kad galėtų bent kaip nors išspręsti susiklosčiusią situaciją — paradoksalu, bet faktas.
Atsinaujinantys energijos šaltiniai, tai yra, saulės plokštės ir vėjo jėgainės, šalčio metu negalėjo padėti, o "žaliųjų" reikalavimais uždarytos akmens anglių elektrinės labai paveikė regiono gyventojus. Vamzdynų neturėjimas skalūnų dujų ir naftos kasyklose turi įdomias pasekmes — nafta į naftos perdirbimo gamyklą, pavyzdžiui, kai kuriose vietose tiekiama… automobilių transportu, o tai, žinoma, nedaro naftos produktų pigesnių pagal savikainą.
Kalbant apie dujų rinką, dabar Jungtinėse Amerikos Valstijose veikia paprasta taisyklė — dujų pristatymas iki "Sabina Pass", vienintelės šiandien eksportui dirbančios dujų suskystinimo gamyklos, kainuoja 15 procentų nuo "Henry Hub" kainos. Tačiau ir čia JAV dujų rinkos ypatumai nesibaigia — investicijos į suskystintų gamtinių dujų gamybą prasideda anksčiau nei vyksta dujų pirkimas biržoje.
Gamyklos, bankai, biržos brokeriai
Suskystinimo gamykla yra labai brangi įmonė, "Henry Hub" projektas buvo įgyvendintas, naudojant banko paskolas, ir banko lėšomis vyksta ir visų kitų JAV gamtinių dujų suskystinimo projektų įgyvendinimas. Pabandykite įsivaizduoti save "statistinio vidutinio bankininko", pas kurį atėjo klientas su SGD gamyklos statybos verslo planu, vietoje. Instinktyvus bankininko noras — pamatyti įkeitimą ar labai rimtą užtikrinimą bet kokiai paskolai, ar ne taip? SGD gamykla reikalauja kelių milijardų investicijų, sunku įsivaizduoti įkeitimą už tokias sumas.
Tačiau išeitis buvo rasta — garantijomis tapo ilgalaikės ir vidutinės trukmės sutartys su tarptautiniais dujų biržos brokeriais dėl būsimos produkcijos išpirkimo. Bet tada kilo kitas klausimas — kaip apsidrausti nuo to, kad šie tarptautiniai biržos brokeriai neatsisakytų vykdyti sutartis? Pasikeitė kainos pasaulio rinkoje, SGD užsiimti tapo nenaudinga — biržos brokeris apsipasuko ir nuėjo. Nustatyti baudas? Tačiau jos negali būti "be dydžio", jie nepadengs SGD gamyklos statybos išlaidų.
Ir tada atsirado vadinama rinkliavų schema — biržos brokeriai pasirašo sutartis pagal schemą "skystink ir/arba mokėk". Faktiškai išeina, kad biržos brokeriai "išsinuomoja" gamyklos įrangą, išmokėdami pinigus avansu, ir vyksta būtent tai, kas parašyta aukščiau — dujų biržos brokeriai, nusprendę verstis JAV SGD prekyba, pradeda leisti pinigus dar prieš nupirkdami gamtines dujas. Ir bendra darbo su JAV SGD schema yra tokia:
— apmokėti avansus pagal sutartis "skystink ir/arba mokėk";
— apmokėti gamtinių dujų pirkimą "Henry Hub" bendrovėje;
— apmokėti dujų transportavimą iki "Sabina Pass";
— apmokėti dujų skystinimą;
— apmokėti SGD laikymą kriogeninėse talpose "Sabina Pass" bendrovėje;
— apmokėti dujų vežėjų frachtą.
Štai tokia "laiptuota" schema, primenanti apie tai, kaip atrodo pati skystinimo technologija. Išmokėti avansus pagal rinkliavų sistemą, o dar ir net pagal ilgalaikes sutartis gali sau leisti tik labai rimtos kompanijos, pagrindinis rinkliavų schemos dalyvis "Sabina Pass" bendrovėje — "British Petroleum", be šios kompanijos dalyvauja keli Korėjos biržos brokeriai. Tačiau ir jiems avansiniai mokėjimai nesuteikia jokio malonumo, nes tai pinigų "įšaldymas", o geriausias būdas "atšildyti" — vidutinės trukmės ir ilgalaikės sutartys su galutiniais vartotojais.
Rezultatas? "Šaltis Bostone? Taip, suprantame, bet mes vykdome tiekimus pagal sutartį su Japonijos vartotojais, mes nenorime turėti nuobaudų. Nieko asmeniško, tik verslas". "Šaltis Europoje? Dvi savaitės — transportavimo laikas, kokias jūs turite prognozes ateinančioms dviem savaitėms? Ką? Negalite tiksliai pasakyti? O kokia bus kaina, taip pat negalite pasakyti, viską sprendžia sandorių rinka? Atsiprašau, turiu sutartis su Singapūru ir nenoriu mokėti baudų. Nieko asmeniško, tik verslas".
Šalčiai buvo, laikini smarkūs SGD kainų padidėjimai buvo, tačiau SGD tiekimo iš JAV į Europą — nebuvo. Teorinis "SGD tiekimo lankstumas" pasirodė bejėgis prieš dujų verslo realijas.
Aleksejaus Milerio ramybė
2018 metų pavasario duomenimis, "Sabina Pass" bendrovėje 94 procentai įranga darbo laiko buvo išpirkti ilgalaikių ir vidutinės trukmės sutarčių pagrindu, gamyklos savininkai gali naudotis savo įranga minimalų laikotarpį.
Štai dabar šių metų žiemos įvykių paveikslas galutinai išryškėjo — toli gražu ne JAV nustato, kada ir kokios Amerikos SGD apimtys pateks į Europos rinką. Ir net tuo atveju, jei kai kurios Europos įmonės sugebės išpirkti Amerikos SGD partiją, jų kaina bus didesnė nei Rusijos dujotiekio ir net 30 procentų, apie kuriuos mes kalbėjome ankstesniame straipsnyje šia tema. Akivaizdu, kad biržos brokeris, kuris išlaikė visus Amerikos dujų rinkos "laiptus", nemokamai neužsiims šia "fizine kultūra" — prie Amerikos SGD savikainos teks pridėti biržos brokerio maržą.
Ne taip seniai įvyko metinis "Gazprom" akcininkų susitikimas, kuriame kalbėjo Aleksejus Mileris. Po susitikimo buvo ir spaudos konferencija, kurioje dujų korporacijos valdybos pirmininkas užtikrintai pareiškė, kad jis nemato sąlygų, kuriomis konkurencija iš Amerikos SGD bus įmanoma Europos dujų rinkoje.
Atsakymas buvo trumpas. Manysime, kad dviejų straipsnių užteko, kad beveik visiškai atskleistų Milerio frazę, — trūksta tam tikrų detalių, bet jos jau visai techninės, ir iš esmės situacija nesikeičia. Iki to laiko, kol JAV SGD gamyklų savininkai neatsiskaitys su paskolas jiems suteikusiais bankais, niekas nepasikeis.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija