Spaudos konferencijoje po pirmojo Rusijos ir JAV prezidentų susitikimo dviejų valstybių vadovai atsakė į klausimus apie dujų rinką Europoje. Donaldas Trampas sakė, kad JAV kaip ir anksčiau nepatenkintos "Nord Stream-2" egzistavimo faktu, tačiau pripažįsta Vokietijos teisę statyti šį magistralinį dujotiekį. Tuo pačiu metu JAV, kaip eksportuojanti suskystintas gamtinines dujas šalis, ketina konkuruoti su Rusijos "Gazprom" dujotiekiais.
Atsakydamas Vladimiras Putinas sakė, kad Rusija yra pasirengusi tam tikromis sąlygomis pratęsti tranzito susitarimą su Ukraina, o taip pat paragino Jungtines Amerikos Valstijas apmąstyti bendromis pastangomis pasiekti galimybę reguliuoti pasaulinę anglies dioksido rinką.
Prabėgom pažvelgus į šiuos atsakymus, nėra lengva suvokti tikrąją šių žodžių prasmę - juose yra labai daug potekstės. Pabandykime, sluoksnis po sluoksnio, apsvarstyti, ką reiškia prezidentų žodžiai ir kokie pokyčiai gali įvykti Europoje artimiausioje ateityje.
Suskystintos dujos – tai sudėtinga ir brangu
Kadangi JAV prezidentas prakalbo apie dujas, nuo jų ir pradėsime. Amerikoje tikrai pradėta suskystintų gamtinių dujų (SGD) gamyba, jas tikrai galima tiekti į Europą specializuotais laivais-dujovežiais, o Europoje yra nemažai uostų su dujų įranga. Techninių problemų nėra, tačiau amerikietiškos dujos į Europą tiekiamos mikroskopiniais kiekiais – į Lenkijos ir Lietuvos uostus. Tiekimo apimtys netrikdo "Gazpromo" su jo 194 mlrd. kubinių metrų eksportuotų į Europą dujų (pagal 2017-ųjų metų ataskaitas).
Norėčiau priminti, kad šių metų vasario ir kovo mėnesiais Europoje buvo neįprasti šalčiai, SGD kainos pakilo iki kainų Pietryčių Azijoje lygio, bet iš Jungtinių Amerikos Valstijų neatplaukė nė vienas dujovežis. Paslaptinga – juk mus įtikinėja, kad SGD tiekimas yra daug lankstesnis, nes jis nepriklausomas nuo dujotiekių ir dujų saugyklų.
Maža to. Kai sausio šalčiai užklupo JAV, į Bostoną pristatytas SGD krovinys iš Rusijos Jamalo, o jis perėjo visą grandinę spekuliacinių sandorių ir išlaidų galutiniam vartotojui susidarė neįtikėtinai daug. Paslaptingi pasakojimai apie potencialų "Gazprom" konkurentą Europoje, tiesa?
Pabandykime žingsnis po žingsnio suprasti, koks yra sprendimas. Pradėkime nuo "vaikiško klausimo" – kaip paversti dujas skysčiu? Štai mes kvėpuojame oru, o paaiškėja, kad esant tam tikroms sąlygoms jis gali tapti skysčiu. Fizikai ir chemikai siūlo įvairias technologijas, tačiau jie visi virsta vienintelio galimo varianto modernizavimu.
Dujos turi būti patalpinamos į tam tikrą talpą, kurioje reikia keisti dujų kiekį, kad jos būtų suslėgtos. Po to galima jas atvėsinti iki tam tikro laipsnio, tada dar kartą pakelti slėgį ir vėl atvėsinti. Ir taip, žingsnis po žingsnio, kol temperatūra pasieks –161 laipsnių Celsijaus ir paskutinis suslėgimas duos galutinį rezultatą – skystį.
Tačiau pradinis dujų kiekis sumažės šešiasdešimt kartų, tai yra, iš vienos tonos SGD galima "išspausti" 1360 kubinių metrų dujų. Ne visai patogu perskaičiuoti, bet su fizikos ir chemijos įstatymais nepasiginčysi. Kad būtų šiek tiek aiškiau, išnagrinėkime paprastą pavyzdį.
Praėjusių metų pabaigoje "Jamal SGD" gamykloje buvo atidaryta pirmoji SGD perdirbimo linija, kurioje per metus pagaminama 6 mln. tonų suskystintų gamtinių dujų. Tai reiškia, kad per metus 8 milijardai 280 mln. kubinių metrų gamtinių dujų bus suskystintos. Ar tai daug, ar mažai? Jei kalbėsime apie Europą, bendras sunaudotas dujų kiekis joje 2017 metais sudarė 560 mlrd. kubinių metrų. Tačiau apie gamybos ir vartojimo apimtis pakalbėsime šiek tiek vėliau, dabar pakalbėkime apie technologijas.
Žinoma, šiam laipsniškam suspaudimui ir aušinimui eikvojama energija. Daug energijos. Dėl patogumo šios sąnaudos perskaičiuojamos į dujų kiekį – skystinimo metu sunaudojama 25% pradinio dujų kiekio. Kitaip tariant, viena tona SGD kainuoja ne tiek, kiek 1380 kubinių metrų gamtinių dujų, o 25 procentais daugiau. Ir nieko čia nepakeisi, net jei esi JAV prezidentas, net jei tu meldiesi Amerikos SGD – fizikos ir chemijos dėsniams nerūpi politiniai manevrai.
Vandenyno platybės ir ne tik jos
Bet čia išlaidos nesibaigia. Tanklaivių, kurie gabena SGD per jūras ir vandenynus, apimtys, – tai dešimtys ir šimtai tūkstančių tonų, kurias iki užpylimo į tanklaivį reikia kažkur ir kažkaip saugoti. "Kažkur" – tai SGD gamykloje, kur turi būti įrengtos papildomos talpyklos, o tai yra labai sunku, nes "kažkaip", tai esant -161 laipsnių temperatūrai. Be to, tanklaivis, kuris transportuos dujas iš Amerikos į Europos uostus, taip pat privalo išlaikyti šią temperatūrą visą laiką, kol plaukia.
Čia statistika taip pat žinoma – apie 5 proc. SGD išgaruoja, nes naudojamos laivų tanklaivių varikliams eksploatuoti. Garantuotas 30 procentų kainų skirtumas – palyginti su dujų kaina iš vamzdynų, su kuriais visų šių brangiai kainuojančių manipuliacijų niekas nedaro, paremta tik fizikos ir chemijos įstatymais.
Bet teks įtraukti į sąnaudas ir visas "smulkmenas" – dujų vežėjų sąnaudas, dujų išpylimo kainą, o šis procesas taip pat techniškai nėra tok paprastas, kaip atrodo. Temperatūra negali būti padidinta vienu ypu, taip pat turi būti naudojami "laipteliai", o šitai reikalauja energijos sąnaudų, kaip ir vėlesnis pagamintų dujų perdavimas iš uosto į šalies- importuotojos vidų.
Kokia gi tai konkurencija "Gazpromui"? Tik tuo atveju, jei SGD plukdomos į tą vietą, kurioje yra prieplaukos su dujų priėmimo įranga, o magistralinių dujotiekių nėra. Tai, žinoma, tuo atveju, jei mes kalbame būtent apie verslo procesus, nes yra Europoje žavinga šalis Lietuva, kuri perka brangias JAV SGD ne dėl ekonominių, bet dėl politinių priežasčių.
Bet ši nuostabi šalis – ta pati išimtis, kuri tik patvirtina taisyklę. Ir jei mes kalbame apie politiką, politiniai Donaldo Trampo argumentai nebuvo pakankamai įtikinami, kad priverstų Angelą Merkel atsisakyti "Nord Stream-2 " – Vokietijos meilė tvarkai pasirodė galingesnė nei populistiniai pono Trampo šūkiai.
Tačiau fizinės, cheminės ir technologinės skalūnų dujų gavybos ir suskystėjimo savybės – tai dar ne viskas. Esame įpratę, kad "Gazprom" buvo ir išlieka vertikaliai integruota įmonė – nuo dujų gavybos vietų ištyrimo iki tiekimo į požemines saugyklas Europos vartotojams "Gazprom" veikia be jokių pašalinių organizacijų. Patys suranda, patys išgauna, patys nutiesia magistralę ir pristato dujas galutiniam vartotojui.
Ši vertikalioji integracija liberalios ekonomikos šalininkus veikia kaip raudona spalva bulių – tokių žmonių nuomone, kiekvieną šios grandinės etapą turi atlikti skirtingos įmonės. Teoriškai tai sukurs konkurenciją, teoriškai ši konkurencija sumažins galutinių vartotojų kainas.
Tik praktika su šia teorija nesutampa dėl priežasties, kurią nesunku suprasti, naudojantis logika: kiekvienoje tokios grandinės dalyje dalyviai bandys uždirbti didžiausią įmanomą sumą – ir kuo daugiau dalyvių grandinėje, tuo didesnė galutinė kaina vartotojui. JAV yra šalis, kurioje liberali doktrina triumfuoja dujų srityje, o į tai, kas gaunama, verta pažvelgti atidžiau.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
