Klaipėdos uoste SGD terminalas Independence stovi tik Lietuvos iniciatyva, kuri nebuvo derinta su kitomis dviem Baltijos šalimis.
Dėl to SGD terminalo projektui Europos Komisija nesuteikė regioninio statuso ir jam nebuvo skirtas finansavimas iš ES biudžeto. Kokie Lietuvos planai dėl Independence — tik Lietuvos reikalas, jos "kūrybinė iniciatyva".
Lietuva — "Europos Komisijos jaunesnioji sesuo"
Šios iniciatyvos priežastis, jei ir įdomi, tai tik psichologijos požiūriu. Lietuva uoliai skleidžia mitus apie "agresyvią ir nenuspėjamą Rusiją ir jos baisųjį "Gazpromą", tokiu būdu bandydama gauti preferencijų iš užjūrio partnerių ir ES vadovybės.
Bet atėjo laikas, kai Lietuvos vadovybė pati patikėjo tuo, kad sako, patikėjo nuoširdžiai ir su atsidavimu — iki tokio laipsnio, kad pati ėmė bijoti savo fantazijos vaisiaus. Rezultatu tapo avantiūra su Independence, kuri atvedė prie beprasmiško lėšų švaistymo iš skurdaus Lietuvos valstybės biudžeto ir elektros energijos kainos šalyje padidėjimo.
Ar Lietuvos politikos pozicija taps pragmatiškesnė, laikas parodys, bet kol kas konstatuojamas faktas: Lietuva viena kovoja su problemomis, kurias pati susikūrė. Nepaisant to, kad Komisija laikosi beveik identiškos antirusiškos politikos, biurokratinės taisyklės neleidžia, kad ji ateitų į pagalbą bendraminčiams, kas atrodo gana juokingai. Esmė tame, kad pati Europos Komisija stengiasi įgyvendinti tam tikrus projektus "Europai išgelbėti nuo Rusijos dujų diktato".
Ekonominiu požiūriu, pati kovos su Rusija dėl dujų tiekimo į Europą idėja- tai absurdas, ir tai yra suprantama ne tik mūsų šalyje, šį klausimą svarsto ir Europos dujų įmonių vadovai. Dabartinis Austrijos kompanijos OMV vadovas Robertas Zele kalbėjo apie tai trumpai ir aiškiai: "Europa yra priklausoma nuo Rusijos dujų tiekimo lygiai tiek, kiek Rusijos dujų tiekėjai priklauso nuo Europos kaip verslo pirkėjo ir tai yra įprasta praktika."
Europos dujų įmonės nori dirbti būtent su "Gazpromu" — priešingai nei dauguma Europos politikų, jie mano, kad tai patikimas ir nuspėjamas partneris ir jie puikiai supranta, kad dujų tiekimo nutraukimą, 2006 ir 2009 metais sukėlė šalies, atsakingos už tranzitą, vadovybė.
Todėl ir projektas "Nord Stream-2" realiam Europos verslui yra grynai ekonomiškas, niekas nenori dirbti žinodamas galimą politinę riziką, susijusią su Ukraina. Ir dujų transportavimo sistemos Ukrainoje techninė būklė yra tokia, kad tranzitas gali būti nutrauktas bet kuriuo metu, be jokio įsikišimo iš išorės — įrengimai beveik 30 metų dirba be kapitalinio remonto ir modernizacijos.
Kodėl Europos Komisijos viršūnės pasisako ne tik prieš "Gazprom", bet ir prieš Europos dujų bendrovių ekonominius interesus, prieš energetikos bendrovių interesus, prieš Europos ekonomikos sektorių? Kalta dėl to… Rusija, ir šį kartą — be jokios ironijos, tai tikra tiesa.
Nuo 2009 metų vyksta EB ir Rusijos valdančiųjų susipriešinimas. Nuo tų pačių metų rudens ES vadovybė gyvena deginama pasipiktinimo Rusijos valstybe. Nuo 2009 metų EK vadovybė stengiasi parengti pačius sudėtingiausius veiksmus, dėl kurių gali sumažėti "Gazprom" rinkos dalis Europoje.
Rezultatas, tiesą sakant, panašus į Don Kichoto kovą su vėjo malūnais — per tą laiką Rusijos dalis Europos dujų rinkoje nuo 22 procentų išaugo iki 35 procentų, bet ponai vis dar nenurimsta. Europos Sąjunga dėl tokio užsispyrimo švaisto biudžeto lėšas neracionaliems projektams, kurie yra "mirę" nuo gimimo momento ir skiriasi nuo to, ką išdarinėja Vilnius, tik švaistomų pinigų ir įdėtų pastangų apimtimi.
Politinės intrigos ir objektyvi realybė
EK vadovybės kova su "Gazprom" iš tikrųjų yra kova prieš sveiką protą ir objektyvią tikrovę. Šalia esamų problemų ES šalių ekonomika auga, nors ir ne visų, bet bendras vidurkis yra virš nulio. Bet koks ekonomikos augimas gali būti grindžiamas tik didėjančiu energijos suvartojimu, būtent taip yra nuo žmogaus civilizacijos atsiradimo.
Nuo anglies ir mazuto naudojimo Europa atsisakė pati — dekarbonizavimo ideologija buvo patvirtinta Paryžiaus susitarime. Po 2011 metų, įvykus tragiškai avarijai Japonijos atominėje elektrinėje "Fukushima-1", daugelyje Europos šalių atsisakė vystyti branduolinę energetiką. Todėl liko tik gamtinės dujos, kurių gamyba Europoje kasmet mažėja: seni ištekliai baigiasi, naujų rasti nepavyksta.
Tradiciniai dujų tiekėjai vamzdynais, išskyrus Rusiją — valstybinės Alžyro ir Norvegijos įmonės, bet "Sonatrach" ir "Statoil" neturi galimybės didinti apimtis. Telkiniai Alžyre taip pat sensta, tačiau auga populiacija ir ekonomika – jei ir yra Europai iš šios pusės ko tikėtis, tai tik tiekimo apimčių mažėjimo, o ne didėjimo. "Statoil" kruopščiai tiria visas prieinamas teritorijas, bet radiniai labai reti ir jų apimtys vargu ar kompensuos senųjų išteklių gamybos nuosmukį.
O "Gazprom" jau dešimtmetį dirba su koeficientu nuo 1,5 iki 1,8 : jei per metus sąlyginai pagaminta 100 milijardų kubinių metrų dujų, o tuo pačiu metų rasta išteklių kuriuose yra dujų nuo 150 iki 180 mlrd. kubinių metrų — ką daryti šioje situacijoje? Pereiti prie SGD? Bet tai brangiau. Jūs pateikti paprasčiausią palyginimą: vienas dalykas yra parduoti stiklinę vandens, kuri pasemta iš ežero, o kitas — stiklinę vandens, kuri ką tik buvo užšaldyta, ką anksčiau savo lėšomis padarė pardavėjas. Taip, žinoma, dujų siurbimas vamzdynais, taip pat kainuoja pinigus, bet jų reikia daug mažiau, nei skystinti, transportuoti jūra ir vėl paversti gamtinėmis dujomis.
Europos Komisija kruopščiai ieško potencialių tiekėjų už Europos ribų. Vasaros pradžioje su didžiuliu sąmyšiu žiniasklaidoje įvyko dujotiekio iš Azerbaidžano atidarymas. Puiki naujiena yra ta, kad per metus dešimt milijardų kubinių metrų Kaspijos dujų bus pristatyti į Europą. Tačiau bendras dujų suvartojimas 2017 metais ES sudarė daugiau nei 500 mlrd. kubinių metrų dujų, o "Gazpromo" tiekimo apimtys sudarė 194.3 milijardus kubinių metrų.
Yra dar vienas niuansas, kurio žiniasklaida, pažadėjusi "Gazprom" monopolijos mirtį ", nusprendė nepastebėti. Šių metų sausio mėnesį po ilgos pertraukos sutartį su" Gazprom "dėl dviejų milijardų kubinių metrų dujų tiekimo pasirašė …..Azerbaidžanas. Šios šalies specialistai nesišvaistė komentarais, bet vieną sakinį vis tik pavyko iš jų išdauti: ". Preliminarios prognozės Šach-Denizo dujų radybos vietoje buvo per daug optimistinės"
"Šach-Deniz" — ta pati vieta, iš kurios nukreiptos į Turkiją ir pasieks Europą. Europos Komisijai malonu tikėti, kad per TANAP dujotiekį pateks tik Azerbaidžano dujos? Nėra problemų – tegu nors reklamjuostę paskelbia savo svetainėje, niekas neprieštarauja. Yra noras kurti tranzito mazgą Turkijoje ir priklausyti nuo jo — Rusija ir šiuo atveju neprieštarauja.
Tai tik vienas nesantaikos su Rusija materializacijos pavyzdys 2009 metais, o jų dar daugybė, ir, pavyzdžiui, į tuos pavyzdžius, kurie yra tiesiogiai susiję su Baltijos valstybėmis, siūlau atidžiau pažvelgti kituose straipsniuose. Jie yra tikrai pamokantys ir leidžia geriau suprasti Europoje vykstančias tendencijas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.