Europos energetikos chartija ir jos sutartis
Iniciatyva, pavadinta Europos energetikos chartija, prasidėjo seniai, 1990 metais. Sovietų Sąjunga pradėjo tiekti savo energetinius išteklius į Europą dar 1960 metais, o iki 1980 metų pabaigos visame žemyne jau buvo nutiestos naftos ir dujų tiekimo magistralės. Tada, 1980-ųjų pabaigoje, prasidėjo Ekonominės savitarpio pagalbos tarybos, į kurią buvo įtrauktos Rytų Europos šalys, žlugimas.
Dramatiški pokyčiai politinėje sferoje lėmė tai, kad šiose šalyse pradėjo keistis įstatymai ir teisės aktai, senosios Europos šalys norėjo, kad tiekimo iš Sovietų Sąjungos procesai nenutrūktų. 1998 metais Energetikos chartiją pasirašė ir Rusija — chartija buvo deklaracinio pobūdžio ir nenustatė dalyviams jokių įsipareigojimų.
Taip, pačios idėjos sukurti chartiją iniciatorius, olandų premjeras Ruudas Lubbers, pirmą kartą paskelbdamas koncepciją, kalbėjo tiesmukai:
"Šalys — ES narės investuos į Rytų Europos šalių ekonomiką, kurios mainais aprūpins Vakarus energijos ištekliais. Rytų Europai labiau nei bet kada reikia investicijų, tuo pačiu metu ES šalys siekia nepriklausomybės nuo kitų tiekėjų, tokių kaip OPEC šalys, ir suinteresuotos įvairinti energijos tiekimą."
Bet mažai kas kalba ir, tiesą sakant, Rusija niekada nebuvo "Rytų Europos" šalis.
Tačiau iki 1994 metų Europos biurokratija sukūrė dokumentą, kuris jau buvo privalomas visoms šalims, pasirengusioms pasirašyti Energetikos chartijos sutartį (ECS). Rusija pasirašė ir ją, ir net sudėtingais 90-aisiais lyderiai šalyje tai padarė tik dėl to, kad buvo "saugiklis" Energetikos chartijos sutartyje: jis reikalavo Parlamento, mūsų atveju — Dūmos, ratifikacijos.
Nėra prasmės aprašinėti visų ECS niuansų, pagal visas geriausias Europos biurokratijos tradicijas ją sudaro 250 puslapių teksto, o geriausia charakteristika yra tai, kad net Boriso Jelcino, liberalių idėjų garbinimo vyriausybėje dienomis, Valstybės Dūma Energetikos chartijos taip ir neratifikavo.
ECS reikalavo lygių teisių užsieniečių – "europiečių", interesantams tiriant ir kuriant bet kokius energijos šaltinius Rusijoje, suteikti prieigą prie magistralinių vamzdynų ir pan. Tuo tarpu ECS investuotojams netaikomi jokie įpareigojimai, kuo 2006 metais įsitikino Rusija. Būtent tuomet įvyko pirmoji "Ukrainos tranzito krizė", pirmasis Rusijos dujų tiekimo į Europą nepakankamumas.
Kaip ir Rusija, Ukraina buvo ECS narė, tačiau konflikto dalyviai negaudavo jokios ES paramos — krizė buvo išspręsta dvišalėse derybose. ES, Europos politikai, Europos Komisijos pareigūnai dėjo visas pastangas, kad įtikintų Rusijos vadovybę, kad reikia ratifikuoti ECS, tačiau pasipriešinimas tik padidėjo. Rusija nenorėjo atsisakyti gamybos ir transportavimo, kontroliuojant užsienio ir tarptautines kompanijas.
Rusija tampa nevaldoma
2008 metais, kaip tik prezidento rinkimų kampanijos metu, Dūma priėmė įstatymą №57-FZ iškalbingu pavadinimu – "Dėl užsienio investicijų procedūros verslo subjektams, strategiškai svarbiems šalies gynybai ir valstybės saugumui". Įstatyme buvo numatyti akivaizdūs užsienio investuotojų veiklos apribojimai, o strateginiai sektoriai, be kita ko, apėmė viską, kas susiję su energijos išteklių gavyba, perdirbimu ir transportavimu. Tai buvo atviras iššūkis visiems tarpvalstybiniams Europos politikams – Rusija tapo nevaldoma, ji atvirai priešinosi diktatui.
2009 metais įvyko antroji "Ukrainos tranzito krizė", ir vėl ES nedalyvavo, sprendžiant ginčytinus klausimus. 2009 metų vasarą Rusijos premjeras Vladimiras Putinas sutiko su energetikos ministro Sergejaus Šmatko laiške išdėstytomis mintimis, apie tai, kad Rusijos dalyvavimas ECS neturi jokios praktinės prasmės, o ES reikalavimai yra neparemti jokiais abipusiais įsipareigojimais. 2009 metų rudenį Rusija oficialiai pasitraukė iš ECS ir EC.
Rusija neatsisako tiekti savo energetinius išteklius Europos vartotojams, tačiau ketina tai daryti lygiomis teisėmis, remdamasi dvišalėmis sutartimis. Fantastiška! Galų gale, pasak pasaulio liberalios ekonomikos šalininkų, po 1991 metų Rusija tapo "trečiojo pasaulio šalimi", kurios pareiga paklusniai laikytis direktyvų. Ji turėjo sutikti su bet kokiomis sąlygomis, kurias jai pateikė "vyresnieji europiečiai".
Būtent nuo 2009-ųjų metų rudens prasidėjo antirusiškų nuotaikų bumas, nuo šios datos prasidėjo bandymai sustabdyti, sutramdyti Rusiją, "pastatyti ją į vietą". 2014-ųjų metų įvykiai Ukrainoje sėkmingai atsidūrė "po ranka", ne daugiau.
Europos atsiskyrėliai
Nuo 2009 rudens Europoje atsirado ir ėmė stiprėti grupė bendrovių, kurios nemato nieko smerktino tame, kad dalyvautų bendruose su Rusija energetikos projektuose, jeigu dvišalės sutartys su Rusijos koncernais garantuoja stabilumą, suteikia galimybę plėsti verslą ir gauti pelno.
Mes kalbame apie Europos naftos ir dujų bendroves, kurios bendradarbiavo su Rusija tais laikais ir bendradarbiauja dabar, nepaisydamos Europos Komisijos spaudimo. "Nėra jokios politikos, tik verslas": Rusija turi išteklių, kurių reikia šiems verslininkams, o jie žino, ką daryti su šiais produktais, ir todėl jie nenori paklusti politikams, kurie trukdo jiems dirbti.
Pažvelkite į Europos projekto dalyvių "Nord Stream-2" — sąrašą: Prancūzų "Engie", Austrijos "OMV", olandų "Royal Dutch Shell", ir "Uniper" Vokietijos "Wintershall". Įmonės su daugiamete istorija, kurių biudžetai viršija 2004 metais įstojusių Rytų Europos šalių biudžetus. Diktuoti jiems, su kuo ir kaip jie turėtų vystyti verslą, Europos Komisija negali – ne ta svorio kategorija.
Savo vaidmenį atlieka ir tai, kad ES sukūrė visą korpusą savo įstatymų pagal liberalią ekonominę doktriną. Europos Komisija pati ir likvidavo, padarė neįmanomą bet kokį papildomą ekonominį spaudimą privačiam verslui. Žinoma, galima sudaryti nepakenčiamas sąlygas verslui įvairiais patikrinimais, išpūstais iki absurdo aplinkosaugos reikalavimais, tačiau tai nėra taip paprasta – teisininkai, dirbantys dujų ir naftos korporacijose, turi nepalyginamai daugiau įgūdžių nei Europos Komisijos biurokratai.
Naujausias pavyzdys — pernykštis EK bandymas "Nord Stream-2" pritaikyti trečiojo energetikos paketo reikalavimus, kai dujų korporacijų teisininkai Europos biurokratus "pastatė į tipišką Kamasutros pozą".
Tiesioginė to pasekmė — pagrindinėmis "kovos su Rusijos dujų diktatu" aktyvistėmis tapo šalys, kurių valstybiniai biudžetai yra kritiškai priklausomi nuo subsidijų iš ES biudžeto. Ar bent kartą girdėjote, kad Prancūzija, Vokietija ir Italija priešintųsi Rusijos pasiūlytiems energetikos projektams? Bet faktas, kad "aktyvistai" buvo Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Bulgarija, nekelia nuostabos, nors jų politikai nepavargsta kartoti, kad jų šalys yra "laisvos, nepriklausomos ir pasitikinčios savo jėgomis."
Tik galiausiai susiformavo tokia "kūrybinė komanda", kad tie energetikos projektai, kuriuos ji vysto, kad pakenktų Rusijai, geri tik tuo, kad pakelia nuotaiką. Ir mes būtinai į juos pažvelgsime atidžiai – gerų humoristų Rusijos scenoje liko nedaug, todėl Europos "humanitarinė pagalba" bus kaip tik laiku.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.