Kažkas ne taip mūsų krašte, jei diplomatai imasi vaidinti karius. Militarizuota, supriešinta šalies atmosfera paveikė net ir šį profesionalų diplomatą su puikia biografija. (Buvęs Lietuvos ambasadorius Vašingtone, Londone, ES ambasadorius Maskvoje).
"Aš reikalausiu (!), kad Kremlius grąžintų Krymą. Reikalausiu, kad baigtų karą Ukrainoje", — šitaip Ušackas atsakė į žurnalisto klausimą, kaip jis bendraus su Maskva. Buvęs jo blizgesys išgaravo it rūkas. Jis jau kuria "Vyčio kuopas"! Taip vadinsis jo regioniniai rinkimų štabai. Tai sukarintas pavadinimas, o žodelis "kuopa" vartojamas pirmiausia kariuomenėje.
Sakysite, tokia yra laiko dvasia? Gal. Gal Ušackas reaguoja į ją. Bet per daug uoliai bando jis keisti savo įvaizdį. Iš "prorusiško" į "patriotinį". Kiekvienas įvaizdžio specialistas pasakys, kad įvaizdžiui pakeisti reikia kelerių metų ir poros milijonų. Nei to, nei, matyt, ano Ušackas neturi. Įvaizdžio keitimo teorija ir praktika taip pat sako, kad Ušackui reikėtų susitaikyti su pirmuoju jo įvaizdžiu, išsunkiant iš jo visus pliusus, ir paraleliai susikurtį antrąjį.
Tuo labiau, kad tie 6-8 procentai rinkėjų, kurie pagal apklausas linkę balsuoti už šį kandidatą, vertina jį būtent už jo kadaise demonstruotą subalansuotą požiūrį į užsienio politiką, už pasiruošimą kalbėtis su Maskva ramiu, europietišku, o ne pakeltu, pamokslaujančiu, Amerikos balsu. Dabar gi, stebėdami diplomato metamorfozę į "Vytį" su savo kuopomis bei kardais, šie rinkėjai ims dairytis kito, nuoseklesnio, ramesnio kandidato.
Kodėl Ušackas taip pasikeitė? Realiausia priežastis yra ta, kad po ilgų darbo užsieniuose metų ėmęs galvoti apie sugrįžimą į savąjį kiemą, jis patyrė vietinės rusofobiškos aplinkos spaudimą. Pirmasis šaltas dušas jam buvo mūsų politinio elito itin liguista reakcija į vieną nutikimą Maskvoje.
2015 metų sausį, karinei įtampai Rytų Ukrainoje pasiekus apogėjų, Mariupolio mieste žūvant civiliams, tuometinis ES ambasadorius Maskvoje Ušackas nusprendė sudalyvauti krepšinio rungtynėse kartu su tuometiniu Rusijos prezidento administracijos vadovu Sergejumi Ivanovu. Ir tokioj neformalioj atmosferoj su juo pasikalbėti.
Tuomet jis ir peržengė, mūsų siaurakakčio politinio elito ir žiniasklaidos akimis, vadinamąją "raudonąją liniją". Juk kaipgi taip?! Bičiuliautis su Vladimiro Putino artimiausiu bendražygiu tuo metu, kai visa pažangioji žmonija stebi ukrainiečių liaudies nelygią kovą su okupantais iš Rusijos? Ne, to jau yra per daug.
"Kremliaus draugas". Nuo tada ši etiketė užlipdyta Ušackui ant kaktos pačiais lipniausiais klijais. Ušackas desperatiškai bando ją nusigramdyti, vaizduoja iš savęs Vytį, bet viskas veltui. Pavydus ir nepakantus politinis elitas nesiruošia jam atleisti. Dar ko?!
Už panašias "nuodėmes" amžinai buvo talžytas (ir anksčiau laiko į kapus nuvarytas) Algirdas Brazauskas, už tai iš prezidento kėdės išvarytas Rolandas Paksas, už tai teistas ir marginalizuotas Viktoras Uspaskichas. Už tai jau murkdomas ir menkinamas Vygaudas Ušackas. Ir bus menkinamas. Nieko naujo po saule, kas buvo, tas ir bus.
Apmaudu, kad save menkinti ima ir pats Ušackas. Menkina tuo, kad bando prisitaikyti prie tokios menkos prabos valdžios, rasti savo vietą joje. Bet jis jos jau neranda, antai kad ir konservatorių partijoje. Jausdamas, kad jis nelaimės vidinių partijos rinkimų, kuriuose bus iškeltas partijos kandidatas į prezidentus, Ušackas savo kalbomis leidžia suprasti, jog jis mielai kandidatuos kaip nepriklausomas kandidatas.
Ir dar norės išlikti konservatorių partijos gretose. Per daug nori tas Ušackas, ir jam apie tai aiškiai pasakė partijos vadovas Gabrielius Landsbergis: "Partija daugiau galimybių sietis su tokiu žmogumi nematys apskritai".
Išmestas iš partijos ar, geriausiu atveju, joje marginalizuotas už nepriklausomą kandidatūrą (ir, matyt, pralaimėjimą) prezidento rinkimuose, Ušackas greičiausiai imtųsi lipdyti kokį nors naują dešinįjį darinį ir, kaip "žmonių ambasadorius", vesti jį į Seimo rinkimus.
Šansų jis turėtų, bet prie politinio susiskaldymo šalyje irgi svariai prisidėtų. Kaltė čia būtų, žinoma, ne tik jo, bet ir visų mūsų, per beveik 30 metų taip ir neišmokusių kurti valstybę pagal demokratinės politinės kultūros taisykles.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija