Labiausiai šios rūšies vertinimais pasižymėjo žurnalas "Time Magazine", kuris išspausdino straipsnį apie "40 milijardų Putino dolerių" ir britų "Daily Mail", 2017 metais išleidęs straipsnį, kuriame nurodyta 200 milijardų dolerių suma, rašo Ivanas Danilovas naujienų agentūrai RIA Novosti.
Tačiau, net Vakarų politikai pripažįsta, kad legendinių Rusijos prezidento turtų egzistavimo įrodymų pateikti niekas taip ir nesugebėjo, o tik politinis tikslingumas neleidžia jiems pripažinti, kad šie ištekliai neegzistuoja, nes per daugiau nei 10 metų intensyvių paieškų saugumo pajėgoms jų taip ir nepavyko surasti. Bet labiausiai nenumaldomi (ir mažiausiai išprusę) JAV Senato ir Kongreso atstovai vis dar tiki, kad tai yra tik žvalgybos dedamų pastangų klausimas, todėl atkreipia dėmesį į būtinybę rasti "Putino milijardus" ir paskelbti jų egzistavimo oficialias ataskaitas bei remtis jomis reguliariose teisėkūros iniciatyvose, susijusiose su antirusiškomis sankcijomis.
Vis dėlto reikia tinkamai įvertinti finansinių žurnalistų, kurie metų metus ieškojo vadinamųjų "Putino milijardų", pastangas. Verslo žvalgybos agentūrai "Bloomberg" pavyko "rasti" 120 milijardų dolerių, su kuriais tiesiogiai susijęs Rusijos prezidentas. Tiesa, jiems nepavyko išgauti jokios naudos iš šios propagandos. Reikalas tas, kad "120 milijardų Putino dolerių" pasirodė esą ne prezidento santaupos "juodai dienai", o prezidento atsakymas į klausimą, kaip vystyti Rusijos ekonomiką ir Rusijos verslo socialinį solidarumą nuolat taikomų sankcijų sąlygomis.
Kaip būtų galima tikėtis, "Bloomberg" medžiagoje pateikta nuomonė ekspertų, kurie tiki, kad toks Rusijos valdžios elgesys apskritai yra neteisingas ir neveiksmingas. Tačiau yra pagrįstų įtarimų, kad Rusijos valdžios pastangas skatinti įmones išleisti pinigus Rusijoje, o ne investuoti juos į tradicines ofšorines bendroves, esančias britų ar amerikiečių jurisdikcijoje, Rusijos visuomenė priims su supratimu ir palaikymu.
Be to, atsižvelgiant į sankcijų politiką, kuri sukelia akivaizdžią žalą net tiems, kurie, atrodo, sėkmingai integravosi į Vakarų finansinę ir net politinę sistemą, bent dalis Rusijos stambiojo verslo atstovų turėtų savarankiškai prieiti prie paradoksalios (bet tik iš pirmo žvilgsnio) išvados, kad Rusijoje steigiamuose projektuose "užšaldyti" pinigai yra saugesni už tuos, kuriuos gali lengvai pasiekti JAV finansų ministerijos "sankcijų departamentas". Pirmosios tokios situacijos suvokimo kregždės jau yra: Olego Deripaski "Rusal" pradėjo savo aktyvų investavimo į Rusijos jurisdikciją kontrolę, o Ališerio Usmanovo "USM" ( kompanijos "Megafon", "Metalloinvest") teigia, kad "USM" aktyvų deofšorizacijos procesas bus baigtas jau artimiausiu metu.
Agentūra "Bloomberg" nušviečia šią situaciją kaip vyriausybės spaudimą verslui: neva dėl sankcijų ir politinio bei ekonominio nenuspėjamumo Rusijos verslas nenori investuoti į Rusiją, o valstybė, vietoj to, kad spręstų šias problemas, verčia verslininkus investuoti į Rusiją, nepaisant sankcijų ir ekonominio nestabilumo.
"Pareigūnai daro spaudimą verslui", ― rašo medžiagos autoriai. Beje, duomenis apie 120 milijardų dolerių (tai yra apie aštuoni trilijonai rublių) jie gavo iš labai oficialaus šaltinio ― iš Rusijos finansų ministerijos atstovo spaudai pareiškimo. Tai papildomų "vidaus" investicijų suma, apskaičiuota iki 2024 metų, ir jos turėtų pakakti Rusijos ekonomikai stimuliuoti.
Atskirai reikėtų pabrėžti argumentą, kad pirmiausia vyriausybė turėtų išspręsti visas šalies problemas, pašalinti išorinį spaudimą ir ekonominį nestabilumą, ir tik tada tikėtis, kad verslas nustos investuoti pinigus į užsienį ir pradės tai daryti šalyje. Šį argumentą daugeliu skirtingų pavidalų girdėsime mažiausiai ateinančius šešerius-septynerius metus, be to, reikia tikėtis, kad jis bus remiamas žiniasklaidoje įspūdingais finansų ir medijos resursais.
Šios pozicijos problema šiais aspektais: ekonominis stabilumas, pažeidžiamumo ir išorės politinio spaudimo mažinimas, padidintas atsparumas išorės grėsmėms ― viso to neįmanoma sukurti be išankstinio apmokėjimo. Tai reiškia, kad pirmiausia būtina investuoti į savo infrastruktūrą, armiją, ekonomiką ir pan., ir tik po to galima mėgautis rezultatais. Atvirkštine tvarka tai neveiks. Šiuo metu Rusijos verslas savo (sankcijų apribotoje) padėtyje patiria, kad teiginiai apie globalizaciją ir tai, kad kapitalas neturi tėvynės ― anaiptol ne absoliuti tiesa, bet, naudojant praėjusio šimtmečio 90-ųjų terminologiją, "masalas kvailiams". Be to, paaiškėja, jo esmė ne tame, kad "Rusija yra neteisinga ir baudžiama už Krymą", o tame, kad politinių metodų naudojimas, siekiant likviduoti svetimą verslą ir skatinti savąjį, yra normalu ir tai vienintelė galima politika bet kurioje perspektyvioje valstybėje.
Rusijos žiniasklaida orientuota į antirusišką sankcijų aprašymą, tačiau nereikia pamiršti, kad mes gyvename visuotinio ekonominio karo visų prieš visus eroje: užtenka pažvelgti į tai, su kokiu pasitenkinimu JAV valdžios institucijos "skandina" Kinijos korporaciją "ZTE" (kuri neturi nieko bendra su Krymu arba rinkimais Amerikoje) ir baudžia Europos bankus, o senojo pasaulio valdžios institucijos rengia "mokestinę lazdą", skirtą nubausti Amerikos verslą Europos Sąjungoje.
Tik labai neprotingas kapitalas neturi tėvynės. Intelektualus kapitalas turi tėvynę ir netgi daugiau: savo valstybės galia yra svarbiausia kapitalo išsaugojimo sąlyga. Dėl istorinės būtinybės šias savaime suprantamas tiesas tai Rusijos verslo daliai, kuri dar jų nesuvokė, teks išaiškinti administraciniais metodais.
Sprendžiant iš to, kad jau prasidėjo pirmieji Finansų ministerijos ir verslo atstovų susitikimai, kuriuose aptariami Rusijos vidaus projektai, reikalaujantys sąnaudų artimiausioje ateityje, darbas pradėtas anksčiau nei planuota. Toks požiūris atneš naudos visiems ― netgi tam Rusijos verslininkų segmentui, kuris dabar išreiškia savo nepasitenkinimą. Tvirta valstybė ir stabili ekonomika yra geri verslui, o verslas tikrai tai supras ateityje.