Ažiotažas kilo dėl to, kad 2015 metų sausį Lietuvos vadovė griežtai pareiškė: "Kol Rusija yra agresorė, kol Rusija palaiko teroristus Ukrainos Rytuose, dialogas yra neįmanomas". O dabar ji teigia, kad nebenori tiesiog numoti ranka į problemas keliančią kaimynę, net nepasistengus pasikalbėti, juk geopolitinė situacija keičiasi, ir reikia stengtis būti atviriems permainams — keisti poziciją, jeigu būtina, neasisakant savo vertybių.
Turint omenyje, kad Lietuva nustebino visus, nepalaikydama JAV dėl Jeruzalės statuso (nors Donaldas Trampas grasino visiems "išdavikams" finansinėmis ir kitomis pasekmemės), toks veiksmas (daugiausia "europietiškas") Rusijos atžvilgiu privertė susimąstyti — ar nekeičia Vilnius savo išorės politikos krypties?
Klausimas įdomus
Politologai turi tokį bruožą — kai jiems patinka kokia nors įvykių versija, jie suras krūvą argumentų ir faktų, siekdami patvirtinti savo poziciją. Štai ir šioje istorijoje su Grybauskaite daugelis ekpertų ir žurnalistų, siekdami įsivaizduojamos sensacijos, iš karto griebėsi jos žodžių apie galimus kontaktus su Rusija, kurie kartu su kai kuriomis aplinkybėmis leidžia sukurti teoriją apie tai, kad Lietuva "išdavė" JAV ir deda viltis į ES (Vokietiją).
O kas, jeigu Vašingtonas pasirinko Varšuvą kaip savo pagrindinę partnerę Europoje? Kodėl Vilnius negali pasikliauti Berlyno palaikymu? Be to, atrodo, greitai bus įsteigtos Jungtinės Europos Valstijos (JEV), kurioms "vadovaus" Vokietija. Pastaroji į Rusiją žvelgia beveik taip, kaip ir apibūdino Grybauskaitė — kai reikia (palanku), galima ir bendrdarbiauti.
Be to, netrukus Lietuvos prezidentė nebebus prezidentė, o Briuselyje, jeigu įtinki Angelai Merkel, gali gauti „jaukią vietelę" (be to, yra, ką prisiminti). Trumpai tariant, viskas vienas prie vieno — ES valanda Lietuvos politikoje.
Noras kaip realybė
O dabar verta nusileisti ant žemės ir pritarti Rusijos URM atstovei Marijai Zacharovai, kuri, komentuodama Grybauskaitės pasisakymus, pasiūlė „vertinti tai ne pagal pareiškimus, o pagal realius veiksmus".
Iš tikrųjų tai suteikia ne tiek daug vilčių, kaip atrodo. Iš pradžių prisiminkime, kad tame pačiame interviu Lietuvos prezidentė įvardijo kelias sąlygas, tarp kurių — "okupuotų teritorijų" grąžinimas, atsisakymas naudoti jėgą savo interesams, baigti "papirkinėti" politikus Lietuvoje ir Europoje bei nesikišti į kitų valstybių rinkimus. Taigi, tradicinis "rusofobo komplektas".
Be to, 2017 metų gruodį įvyko ES lyderių suvažiavimas, kurio išvakarėse Lietuvos prezidentė kalbėjo: "Nors praėjo jau treji metai, situacija visiškai nepasikeitė. Kol Rusija neįvykdys savo įsipareigojimų, Ukrainos Rytuose mes matome karinius veiksmus, todėl labai tikimės, kad sankcijos bus pratęstos dar pusmečiui". Vos po kurio laiko Grybauskaitė pakeitė savo nuomonę.
Pagaliau, apibendrinant metus leidiniui "Politico", ji kalbėjo apie agresyvią Rusijos politiką ir nuogąstavo dėl to, kad XXI amžiuje „mūsų kaimynė Rytuose vis dar vykdo karinius scenarijus prieš Vakarus". Sakote, prielaidos gerinti santykius?
"O kaip gi balsavimas JTO dėl Jeruzalės statuso prieš JAV?" — paklausite Jūs.
Iš tikrųjų, atrodo keistai, tačiau šį žingsnį lengva paaiškinti: kas toks Trampas su savo užgaidomis ir grasinimais — nuo jo niekas nepriklauso Amerikoje, todėl ir galima žaisti kartu su ES, kuri duoda pinigų (rizika minimali, o Briuseliui malonu). Analogiškai ir dėl protestų prieš "Nord Stream-2" — argi verta ir toliau erzinti Vokietiją, jeigu projekto jau nesustabdysi?
Apibendrinant galima padaryti prielaidą, kad Grybauskaitė, jaučianti nuoširdžias simpatijas Europos projektui, kuris pasiruošęs bendradarbiauti su Rusija, priversta laikytis atvirai proamerikietiškos politikos, nes Lietuvos konservatoriai surado būdą priversti ją taip elgtis. Tačiau reikalo esmės tai nekeičia — ištikimai tarnaujame JAV interesams, o atsiradus galimybei stengiamės atrodyti "europiečiai".
Nebarkite pianisto — groja, kaip moka…
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone
