Galutinės ir visos tiesos apie šį žmogų mes jau turbūt nesužinosime. Per daug laiko praėjo nuo 1957 metų, kai jam įvykdytas mirties nuosprendis. Bet sužinokime bent jau visą tiesą apie save. Ką apie mus pasako tas faktas, jog prabėgus tiek laiko po prieštaringo pokario, mes dar tebemanome, kad tai buvo didžiųjų didvyrių ir didžiųjų niekšų kovos laikai?
Yra tokia sąvoka ― "darbas su atmintimi". Ji reiškia, kad žmonių bendruomenei reikia dirbti su savo kolektyvine atmintimi, bandant adekvačiai suvokti savo praeitį. Šiuo atžvilgiu mes beveik nedirbome su tarybiniais metais, nedirbame ir dabar. Ką mes, pavyzdžiui, žinome apie Adolfą Ramanauską-Vanagą ir visą partizanų judėjimą tarybiniais laikais?
Beveik nieko. Žinojo nebent tie, kurie realiai su jais susidūrė, nuo jų nukentėjo, arba, priešingai, jiems talkino. Visa likusi gyventojų dauguma tik retsykiais išgirsdavo ar perskaitydavo apie "buržuazinių nacionalistų banditizmą" ir "klasių kovą" Lietuvos kaime.
Šios temos tarybų valdžia iš esmės vengė, nes ji jai buvo nemaloni. Juk ją palietus, tekdavo aiškinti, kodėl gi nemažai lietuvių atsidūrė miškuose ir priešinosi tarybų valdžiai? Tai nebuvo suderinama su tarybiniais laikais kurtu gana siauru propagandiniu vaizdu apie "visuotinę" paramą socialistinėms permainoms pokario Lietuvoje.
Tiesa, būta gero Vytauto Žalakevičiaus filmo "Niekas nenorėjo mirti", kuriame subtiliai atskleista pokario drama. Tačiau vienas, nors ir puikus, filmas negalėjo kompensuoti sistemingo, metodiško darbo su atmintimi stokos. 40 tarybinių metų prabėgo, iš esmės užkonservavus "miško brolių" temą.
Ir tada atėjo 1988-ieji. Tarybinį elitą nustūmė į šalį "nacionalinis" elitas (trumpam, iki 1992 metų, bet to pakako tautos smegenų perprogramavimui pradėti). Šiam naujam elitui reikėjo įtvirtinti nacionalinę, kartais ir nacionalistinę ideologiją. Tereikėjo paprašyti lietuvių diasporos JAV paramos. Šioje šalyje, kaip žinia, gyveno daug nuo tarybų valdžios pabėgusių, "miško broliams" simpatizavusių lietuvių. Kai kurie iš jų per karą talkino naciams.
Ir vėl ta pati situacija: dirbti su atmintimi niekas pernelyg nenorėjo. Nes tai skausminga, tenka kritiškai vertinti save, ne tik kitus. Naujoji valdžia pateikė mums iš esmės tą patį, tik aukštyn kojom apverstą, supaprastintą vaizdelį. Vietoj "klasių kovos" imta vartoti "kovos už laisvę" terminą.
Anksčiau, tarybiniais laikais, trėmimus į Sibirą galėjai pateisinti "klasių kova", kurios metu reikėjo naikinti "klasinius priešus", "banditus". Šiais laikais nekaltų kaimiečių žudymą pokaryje gali pateisinti "kovos su okupantais" tikslais. Kaip sakė vienas dabartinis istorikas, "jei kurį kaimietį nužudė, vadinasi, buvo už ką".
Šitaip naujas nacionalinis elitas nusimetė nuo savęs vargą mąstyti, analizuoti konkretų atvejį, narplioti persipynusius, sudėtingus istorinius, psichologinius, politinius procesus. Kam visas šis intelektualus seilėjimasis? Kirskim iš peties, kad kiekvienai bobutei būtų aišku.
Kaip tarybiniais laikais buvo aišku, kas "priešas" ir kas "draugas", taip ir dabar visiems aišku, tik atvirkščiai. Iki farso situaciją privedė pati šalies vadovė. Kalbėdama Ramanausko-Vanago palaikų perlaidojimo ceremonijoje, Dalia Grybauskaitė tarė: "Tegu tai (susirinkusių žmonių gausą) mato tie, kas norėjo ištrinti mūsų ateitį, visi, kurie mūsų nekentė, niekino ir naikino ― to niekada nebus."
Tačiau savo 1988 metais apgintoje disertacijoje apie sovietų liaudies ūkį ir apie tai, kaip "miškiniai" trukdė kolektyvizacijai, ji lygiai taip pat grėsmingai rašė: "Klasiniai priešai socialistinę reformą bandė sustabdyti žiauriais teroro aktais, gąsdinimais, šantažu, partinio ir tarybinio aktyvo, kolūkinio judėjimo organizatorių naikinimu."
Jeigu valstybei vadovauja toks dviveidis žmogus, tai ir valstybės ceremonijos atrodo veidmainiškai. Ir populiariausio portalo straipsnis, prasidedantis žodžiais "Visa Lietuva atsisveikina su Ramanausku-Vanagu", primena "Tiesos" ar "Pravdos" tekstus apie visos Tarybų Lietuvos liaudies liūdesį, mirus tarybų valdžios veikėjui.
Nedaug tepažengėte, ponai politikai ir propagandininkai. Tad gal baikite vaidinę didžius patriotus. Gal vis dėlto atėjo laikas nebemojuoti kumščiais, po pokario kautynių praėjus šitiek metų. Ir pasistengti suvokti, kodėl tos kautynės vyko, kodėl mus ištiko ta nelaimė, kodėl žuvo nekalti žmonės.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.