Socialdemokratų lyderis Gintautas Paluckas pabrėžė, kad "valstiečių" bandymai riboti prieigą prie duomenų žiniasklaidai ir sumanymas keisti nacionalinio transliuotojo valdymo modelį - ne atsitiktinumas. "Daugelis tai nurašo atsitiktinumui, techniniams dalykams. Tačiau tai tampa tendencija. Valdantieji tai neigia, bet tokios tendencijos labai aiškiai rodo autoritarines užmačias", — konstatavo Paluckas.
Savo ruožtu Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eugenijus Gentvilas pareiškė: "Mes visi esame sunkioje situacijoje. Tai yra totalitarinė valdžia, kuri ant visų trijų opozicinių frakcijų ar jų vadovų užmeta mėšlo krūvą. Gabrieliui — "investavai į fondus. Iš kur gavai pinigų? Iš žmonos mokyklos?". Paluckui — įstatymo pataisa, kad jis neturi teisės dalyvauti rinkimuose. Man — dviejų milijonų ieškinys. Šitoks veikimo būdas. Šalia to — projektas iš opozicinių partijų atimti biudžetinio finansavimo dalį ir suteikti ją savo draugeliams. Visa tai yra išpuoliai prieš opoziciją".
Trumpai sakant, nežinant, kas per šalis yra Lietuva, po tokių charakteristikų galima pagalvoti, kad tai autoritarinė valstybė su kažkokiais diktatoriais priešakyje. Kiek tame tiesos?
Kai nugalėtojai teisiami
Faktas yra tas, kad "valstiečių" veiksmai iš tiesų atrodo prieštaringai. Esminis klausimas — kodėl taip yra: todėl, kad Ramūnas Karbauskis kartu su premjeru Sauliumi Skverneliu nori konsoliduoti valdžią savo rankose visais įmanomais — taip pat autoritariniais — būdais, ar todėl, kad jiems tiesiog trūksta valdymo patirties, ir net siekdami teigiamų pokyčių, jie daro kvailas klaidas?
Manytina, kad iš dalies teisingos yra abi šios prielaidos. Pavyzdžiui, ar "valstiečiai" norėtų įtakoti nacionalinio transliuotojo politiką? Tikriausiai — taip. Ar jie nori fundamentaliai apriboti žodžio laisvę Lietuvoje? Tikriausiai — ne. Kitaip tariant, opozicijos priekaištai, viena vertus, yra pagrįsti, bet kita vertus, juose nemažai veidmainystės.
Kai Lietuvos politinės jėgos gauna valdžią, jos pradeda aiškinti, kokios jos geros ir kokie blogi jų oponentai. Kai tik tos pačios jėgos atsiduria opozicijoje, jos ima kaltinti valdančiuosius nepagrįstu politiniu kabinėjimusi. Pavyzdžiui, autoritarizmu "valstiečius" kaltina tie patys konservatoriai ir socialdemokratai, kurie 2004 metais surengė faktiškai antikonstitucinę apkaltą prezidentui Rolandui Paksui.
Tokiu būdu, galima teigti, kad šiandieniniai valdantieji vienareikšmiškai nusipelno kritikos už įvairius savo veiksmus ir reformas, nes jos dažnai yra tinkamai neapgalvotos ir politiškai "kreivos". Tačiau "teisėjai" patys turėtų pažiūrėti į veidrodį, prieš kaltindami konkurentus nedemokratiniu elgesiu.
Tai yra, apie diktatūrą Lietuvoje kol kas, ačiū Dievui, kalbėti per anksti, bet sisteminių problemų su demokratijos kokybe šalyje užtenka.
Tautos neapgausi
Politikos mokslų teoretikai skiria institucinę ir konsoliduotą demokratiją. Kitaip tariant, ir Afrikos šalis gali sukurti renkamo parlamento ir prezidento valdžios institutus, bet jeigu išrinktas prezidentas "valgys" žmones, jo režimas nebus demokratinis. Lietuva yra ES narė, bet jos santvarkos kokybė galėtų būti geresnė.
Pavyzdžiui, vienas iš pagrindinių demokratinės valstybės principų — valdžios nepriklausomumas. Tuo tarpu, kaip parodė neseniai atliktas Seimo tyrimas ir visa istorija su koncernu MG Baltic, įvairių interesų grupių poveikis šalies politikai buvo reikšmingas.
Antra, jis buvo reikšmingas ir žiniasklaidai, kuri Lietuvoje yra gana tendencinga ir politizuota, kas ypač pasireiškia užsienio politikos srityje. Šiame kontekste "valstiečių" bandymas pakeisti nacionalinio transliuotojo veikimo modelį labiau panašus į bandymą subalansuoti jo informacinę politiką, kuri yra kritiška vienų (valdančiųjų) atžvilgiu ir tolerantiška kitiems (prezidentei ir dešiniesiems). Tiesa, kalbėti galima laisvai, bet šalyje egzistuoja didelė baimė, kai žmonės tiesiog nenori viešai sakyti to, ką iš tikrųjų mano, bijodami masinio pasmerkimo.
Trečia, demokratinė valstybė tai teisinė valstybė. Tuo tarpu Lietuvoje dažnai kalbama apie pasirinktinį teisingumą, kai teisėsaugos institucijos veikia pagal politinį užsakymą ir vilkina ar numarina kažkam nepatogias bylas (užtenka prisiminti aukščiau minėtą apkaltą Paksui).
Geriausias rodiklis šiuo atveju — tai, kaip gyventojai vertina demokratiją savo valstybėje. Taip, jie gali nesiorientuoti detalėse, bet bendrą vaizdą nujaučia puikiai. Ir štai, kaip parodė neseniai atlikta Eurobarometro apklausa, lietuviai - vieni labiausiai nusivylusių demokratijos veikimu savo šalyje tarp visų ES šalių: vos 34 procentai respondentų sakė, kad jiems patinka, kaip veikia demokratija Lietuvoje, o 64 procentai apklaustųjų nurodė, kad jos veikimu yra nepatenkinti.
Apibendrinant, galima teigti, kad "valstiečiai" — ne demokratinis idealas ir naudojasi turima valdžia opozicijos spaudimui. Pastaroji dėl to pyksta, nes žino, kad nėra geresnė už valdančiuosius, bet atkakliai slepia savo "skeletus". Blogiausia, kad tokia permanentinė priešprieša menkina demokratijos įvaizdį žmonių akyse ir neleidžia jai pasiekti kitą kokybės lygį.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.