Už Konstitucijos pataisą, kuri leis Paksui dalyvauti prezidento rinkimuose, nubalsavo 63 parlamentarai, prieš buvo 21 Seimo narys, 16 deputatų susilaikė. Po trijų mėnesių jai priimti jau reikės ne mažiau kaip 94 balsų "už". Šiame kontekste kyla klausimas: "Kodėl Pakso problema taip ilgai nebuvo sprendžiama, o dabar staiga pajudėjo iš mirties taško, ir dar leidžiant jam vėl siekti prezidento posto?"
Žinoma, galima teigti, kad būtina vykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą. Tačiau anksčiau jis netrukdė šalies politikams nieko nedaryti šioje srityje. Lietuvos politiniame gyvenime visada dominavo naudos faktorius, ir dabar irgi galima buvo nukelti balsavimą dėl minėtos konstitucinės pataisos taip, kad Paksas nespėtų sudalyvauti prezidento rinkimuose. Arba galima buvo priimti opozicijos pasiūlymą ir leisti jam balotiruotis tik į Seimą.
Tačiau padaryta taip, kaip padaryta. Vadinasi, turi būti racionalus tokio valdančiųjų žingsnio paaiškinimas.
Niekam nenaudinga
Pradėjus analizuoti situaciją, surasti tą paaiškinimą sunku. Faktiškai, Pakso sugrąžinimas į aktyvią politiką nereikalingas niekam.
Su konservatoriais (opozicija) šiuo atveju viskas akivaizdu ― nuo naftos perdirbimo gamyklos "Mažeikių nafta" pardavimo amerikiečiams laikų, kai Paksas atsisakė dalyvauti JAV kompanijai, o ne Lietuvai naudingame sandėryje, jie jaučia jam tokią "meilę", kad vis dar bando maksimaliai apriboti jo galimybes dalyvauti rinkimuose.
Su "valstiečiais" situacija nesuprantama — jeigu jie kaip kandidatą į prezidentus iškels premjerą Saulių Skvernelį, Paksas atims balsus pirmiausia iš jo, o ne iš Vygaudo Ušacko ir Gitano Nausėdos. Todėl neaišku, kam valdantieji savo rankomis kuria konkurentą savo favoritui.
Tarkime, kad tai buvo viena iš partijos "Tvarka ir teisingumas" koalicinio bendradarbiavimo su "valstiečiais" sąlygų. Tačiau šiandien "tvarkiečiai" turi kitą vadovą (Remigijų Žemaitaitį), kurio politiniai santykiai su Paksu nėra draugiški, ir jų gretose nėra vieningos nuomonės apie Paksą kaip bendražygį ir kandidatą į valstybės vadovo postą. Tad vargu, ar Žemaitaitis prašė "valstiečių" lyderio Ramūno Karbauskio skubiai grąžinti bendrapartietį į rinkiminį Lietuvos gyvenimą.
Trumpai sakant, parlamento sprendimas niekam nenaudingas. Bet jeigu jis buvo priimtas, turi būti priežastis.
Šansas yra visada
Pasistengus galima surasti keletą daugiau ar mažiau logiškų paaiškinimų.
Pirma, kaip minėta aukščiau, Seime bus dar antras balsavimas, kurio metu pritarti konstitucinei pataisai turės 94 parlamentarai. Tai daug, o pasigirti konstitucine dauguma "valstiečiai" negali. Tačiau gal jie ir negalvoja apie sėkmę ― "pralaimės" ir atsikratys nereikalingo prezidento rinkimų dalyvio, bet pasakys, kad norėjo išpildyti EŽTT sprendimą, o opozicija neleido.
Antra, galimai, valdantieji netiki, kad Paksas taps rimtu Skvernelio varžovu, ir todėl yra pasiruošę jį reabilituoti, o kartu parodyti, kad, kitaip nei konservatoriai, nebijo konkurencijos ir yra pasirengę vykdyti EŽTT sprendimą.
Trečia, jeigu įjungtume vaizduotę visu pajėgumu, galima pateikti visai netikėtą versiją — galbūt "valstiečiai" žiūri į Paksą ne kaip į problemą, o kaip į sprendimą. Kitaip tariant, jeigu Skvernelis taps prezidentu, kas taps ministru pirmininku? Kito tokio Karbauskis neturi. Tai gal tada geriau palikti jį vyriausybėje, o prieš konservatorius mesti… Paksą?
Žinoma, galima teigti, kad Lietuva jį jau pamiršo ir neparems net su "valstiečių" agitacija, bet lietuviškas rinkėjas (ypač kairėje ir centre) yra nestabilus ir nenuspėjamas. Todėl Paksas visai gali tapti ta "juoda gulbe", kurios niekas nelaukia, ypač jeigu jo rinkiminė kampanija bus efektyvi.
Apibendrinant galima teigti, kad kol kas Rolando Pakso istorijoje daugiau klausimų nei atsakymų. Mąstant logiškai, jis turėtų likti be teisės balotiruotis ir šiuose prezidento rinkimuose, nes kaip kandidatas jis niekam nereikalingas. Tačiau nereikia daryti skubotų išvadų. Paksas (jeigu jam vis dėlto bus leista siekti valstybės vadovo posto) ― arba pats, arba su "valstiečių" parama — gali pateikti staigmeną, nes Lietuvos rinkėjas mėgsta sistemos aukas.
Jeigu vieną kartą pavyko, kodėl neturėtų pavykti dar kartą, kaip toje garsiojoje pranašystėje — dukart meras, dukart premjeras, dukart prezidentas…
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
