Jungtinių Europos Valstijų (ar kaip bebūtų pavadintas šis darinys) perspektyva vis dar vertinama nerimtai. O be reikalo. Vykstantys procesai ir aukšto lygio politikų pareiškimai rodo, kad situacija yra ribinė, ir jau netrukus gali įvykti lūžis. Lietuvoje kol kas atitinkama diskusija beveik nevyksta, kas veda prie to, kad vieną dieną šalis atsidurs naujame "tautų kalėjime", tik su kita iškaba. O gal jai nuo to bus tik geriau?
Juokai baigėsi?
Šiandien tik visiškai aklas ir kvailas nemato, kad įvykiai Prancūzijoje yra kai kas daugiau nei protestai dėl ekonominių priežasčių. Susidaro įspūdis, kad pagrindinis taikinys yra šalies vadovas Emanuelis Makronas, kuris pasiūlė kurti ES kariuomenę. JAV prezidentui Donaldui Trampui, kurio buvęs (o gal ir ne buvęs) bendražygis Stivas Banonas važinėja po Europą ir susitikinėja su "euroskeptikais", ši mintis nelabai patiko. Ir prasidėjo (ir ne tik Prancūzijoje)...
Kas nors gali pasakyti, kad toks teiginys — tik patogus faktų sujungimas. Tačiau visai neseniai Vokietijos vicekancleris Olafas Šolcas rimtu veidu pareiškė, kad Prancūziją JTO Saugumo Taryboje turėtų pakeisti Europos Sąjunga, ir tai yra Vokietijos interesų rėmuose.
Dar daugiau, Šolcą parėmė Lenkijos (šalies, kuri, tarp kitko, konfliktuoja su Briuseliu) užsienio reikalų ministras Jacekas Čaputovičius. Kartu jis pažymėjo, jog ES suverenitetą sustiprintų karinis branduolinis statusas, leisdamas suprasti, kad jo pagrindu galėtų tapti prancūzų branduolinis ginklas.
Šiame kontekste taip pat verta prisiminti, kad, britų žiniasklaidos duomenimis, karalienė Elžbieta II parėmė "Brexit", nes ES, anot jos, vystosi neteisinga (turima omeny integracine) kryptimi.
Trumpai sakant, Europos federalistai pradeda reikštis vis aktyviau (pasirodo, jų yra net Lenkijoje), tačiau susiduria su rimtu nacionalizmo šalininkų pasipriešinimu tiek ES viduje, tiek Vašingtone, kuriam Briuselis kaip geopolitinis subjektas nereikalingas.
Taigi, Lietuvai jau šiandien reikia galvoti, kaip ji gyvens toliau — vokiečių ir prancūzų federacijoje ar savarankiškai. Žinoma, kurį laiką ES dar gyvuos dabartiniu pavidalu, bet "dviejų greičių Europos" perspektyva, kurią papildomai skatina tik gilėjantys transatlantiniai nesutarimai, vis arčiau, ir pasirinkimas atrodo neišvengiamas.
Atgal į praeitį?
Dar visai neseniai Lietuva galvojo, kaip pasprukti iš Sovietų Sąjungos, kuri buvo vadinama "tautų kalėjimu", ir ryžtingai pasirinko narystę ES. Tačiau dabar gali tekti spręsti, ar likti jau Europos Sąjungoje. Teoriškai, dilema sunki. Praktiškai — atsakymas paprastas.
Viena vertus, nepriklausomybė reiškia ir ekonominį savarankiškumą. Pavyzdžiui, nori — įvedi sankcijas, nori — atšauki. Taip pat, kaip patinka, gali formuoti biudžetą ir reguliuoti valiutos kursą. Apskritai, Lietuva yra geografiškai svarbioje vietoje, kuri racionalios ekonominės ir užsienio politikos atveju garantuotų pelną įvairiose srityse.
Kita vertus, kartu su ES dingtų ir struktūrinė pagalba. Be to, ekonominiai santykiai su kitomis valstybėmis būtų ne tokie liberalūs kaip dabar. Be to, saugumo prasme nepriklausoma Lietuva liktų viena "rusiškos grėsmės" akivaizdoje (jeigu bus įkurta Europos Federacija, ji turės savo kariuomenę, ir NATO išnyks, o gauti tvirtas gynybos garantijas dvišaliu pagrindu, pavyzdžiui, iš JAV, būtų labai sunku).
Tokiu būdu, teoriškai savarankiškas gyvenimas turi akivaizdžių pliusų, ir su efektyvia politika įvairiose sferose gali duoti gerą rezultatą. Saugumo problemą išspręstų paprasčiausiai kitoks požiūris į Rusiją, kuri greitai galėtų tapti artima partnere.
Tačiau visa tai, deja, tik teorija. Praktikoje politinis neįgalumas (negebėjimas tinkamai valdyti savo šalį), kurį kompensuoja Europos teikiama parama, ir dirbtinai sukurta "Rusijos grėsmė", į kurią Lietuvos valdžia požiūrio keisti neketina, greičiausiai, privers šalį likti Berlyno ir Paryžiaus kontroliuojamoje sąjungoje.
Tai nėra blogas variantas. Tiesiog aštrų laisvės jausmą turintys lietuviai turi moraliai ruoštis naujam "kalėjimui", kuris gali būti gražesnis ir patogesnis, bet esmės tai nepakeis. Tiesa, yra dar referendumo institutas, bet, kad jis būtų surengtas, dar gali tekti rimtai pakovoti.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija