Verta prisiminti, kad neseniai Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono pasiūlymas sukurti visos Europos kariuomenę buvo grindžiamas tuo, kad ji būtina "gynybai nuo Kinijos, Rusijos ir net JAV". Savo ruožtu Vokietijos kanclerė Angela Merkel vakar paaiškino, kad "vieninga Europos kariuomenė pasauliui įrodytų, kad karas Europoje yra neįmanomas".
Primename, kad anksčiau Prancūzijos finansų ministras Bruno Le Meras paragino Europą paversti "imperija, panašia į JAV ir Kiniją".
Tiesa, jis nurodė, kad ši "imperija" turėtų būti taikinga, pagrįsta teisinės valstybės principais. Tačiau, jo nuomone, "Europa daugiau neturėtų bijoti naudoti savo galią".
Nesunku pastebėti, kad pastaruoju metu tokie griežti Europos valstybių narių pareiškimai — neretas reiškinys, ir jie paprastai vertinami kaip didėjančios įtampos santykiuose tarp Europos ir Amerikos eskalacija.
Tuo tarpu, nors "didžiosios imperijos" retoriką sustiprino daugelis Europos lyderių (tarp jų ir Merkel), neįmanoma nepastebėti, kad šiuo atžvilgiu prancūzai yra pernelyg aktyvūs, kas kartais atrodo išties juokingai.
Pakanka prisiminti praėjusios savaitės įvykį, kai staiga buvo atšauktas sutartas Rusijos ir Amerikos prezidentų susitikimas Paryžiuje. Priežastis pasirodė esanti originalesnė ir juokingesnė nei bet kokia fantazija: Emanuelis Makronas nenorėjo, kad Rusijos ir Amerikos derybos būtų aptemdytos Eliziejaus rūmuose organizuojamų renginių, skirtų Pirmojo pasaulinio karo pabaigos šimtmečiui paminėti.
Eliziejaus rūmų šurmulyje yra kai kas simboliško: kaip žinoma, Pirmasis pasaulinis karas buvo paskutinė tikroji karinė geopolitinė Prancūzijos sėkmė. Jos buvimas Antrojo pasaulinio karo šalių laimėtojų sąraše yra viso labo priežastis gardžiai pasijuokti, o kitų variantų nėra.
Lygiai šimtas metų nuo paskutinės sėkmės ar, tiksliau sakant, nuo paskutinio tikrai svaraus dalyvavimo pasaulio kariniuose-politiniuose įvykiuose — tikrai daug. Pernelyg daug šaliai, kuri turi rimtų geopolitinių ambicijų ir trokšta dalyvauti artėjančiame pasaulio perskirstyme.
Padėtis komplikuojasi dėl to, kad būtent dabar Paryžius praranda tuos negausius "buvusios prabangos likučius", tai yra, galingos valstybės atributus, kuriuos ji sugebėjo išlaikyti per pastaruosius dešimtmečius. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.
Visų pirma, Libija. Nors kaltinimai dėl Libijos valstybės sunaikinimo ir kruvinų žudynių, į kurias ši šalis buvo įsivėlusi, dažniausiai primetami Vakarams, o ypač — pagal tradiciją — JAV, iš tikrųjų būtent Prancūzija buvo pagrindinė šių įvykių iniciatorė. Verta priminti, kad būtent ji pirmoji ėmėsi veiksmų, uždrausdama skrydžius virš Libijos.
Šių įvykių rezultatai yra gerai žinomi visiems. O dabar pasaulis stebi, kaip Rusija perėmė Vakarų, įskaitant Prancūziją, visiškai prarastą situacijos kontrolę, iniciatyvą ir aktyviai bendradarbiauja su Libijos politinėmis jėgomis, padėdama atkurti Libijos valstybingumą.
Toliau ― Centrinė Afrika. Europos valstybės daugeliu atvejų išlaiko politinę, ekonominę ir net karinę savo buvusių kolonijų kontrolę. Prancūzija nebuvo šios taisyklės išimtis, aktyviai dalyvavusi (įskaitant tiesioginę karinę intervenciją) Afrikos šalių gyvenime. Kalbama, visų pirma, apie Centrinės Afrikos regiono valstybes.
Bet čia taip pat žemė slysta iš po Paryžiaus kojų — ir už tai, beje, jis taip pat turi "padėkoti", visų pirma, Maskvai. Per pastaruosius metus frazė "Rusija ir Centrinės Afrikos Respublika" tapo įprasta žmonėms, kurie seka naujienas.
Iš tiesų, Maskva vis aktyviau bendradarbiauja su regiono valstybėmis kariuomenės ir technikos srityse, iš ten išstumdama buvusią metropoliją.
Todėl karštas Paryžiaus noras vėl tapti imperijos sostine apskritai yra suprantamas.
Bet suprantama ir ramybė, su kuria žiūri į šį troškimą dabartinė imperijos sostinė Maskva. Abiejų Europą vežančių lokomotyvų požiūrių skirtumai yra per daug akivaizdūs. Prancūzija, galbūt, nori demonstruoti raumenis pasaulinėje arenoje, o Vokietija, visų pirma, nori, kad visoje ES būtų užtikrintas saugumas ir drausmė.
Tai rodo, kad "vieninga Europos kariuomenė", jei ji bus sukurta, vargu ar bus veiksmingesnė už dabartinę NATO.
Tiesa, ji bus mažiau priklausoma nuo Vašingtono — jau vien dėl to jos sukūrimo perspektyva turi būti vertinama palankiai.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
