Pirmiausia, būtina pažymėti, kad sąlyginiais rinkimų nugalėtojais tapo visuomeniniai komitetai. Viena vertus, tai verčia kalbėti apie lietuviškos partinės sistemos eroziją. Kita vertus, reikia suprasti, kad iš dalies minėtus komitetus sukūrė iš partijų pasitraukę politikai (pavyzdžiui, liberalus palikęs Remigijus Šimašius Vilniuje).
Kaip ten bebūtų, po tokio visuomeninių politinių susivienijimų rezultato įvairių partijų atstovai prabilo apie būtinybę griežtinti jų funkcionavimo taisykles. Tai suprantama, norint suvienodinti politinės konkurencijos sąlygas, bet atrodo, kad tradicinės partinės jėgos tiesiog pajuto, jog praranda įtaką. Tačiau negalima teigti, kad jos patyrė fiasko.
Pralaimėtojų nėra?
Dabartiniai nacionalinės politikos lyderiai — konservatoriai — parodė geriausią partinį rezultatą. Tačiau jų vadas Gabrielius Landsbergis pavadino jį tik kuklia pergale, nes, pavyzdžiui, pagrindiniuose šalies miestuose (Vilnius, Kaunas, Klaipėda) partija savo merų neturės.
Tas pats atsitiko socialdemokratams, kurių lyderis Gintautas Paluckas pralaimėjo Vilniuje. Kita vertus, tai, kad partija daug pasiekė provincijoje, rodo, jog ji po skilimo neišnyko iš politinio žemėlapio, kas labiau gresia atskalūnams (Gedimino Kirkilo grupei).
"Valstiečių" surinkti procentai irgi negali būti vertinami vienareikšmiškai. Jie lyg ir sustiprino savo pozicijas (pavyzdžiui, pateko į Vilniaus tarybą, o jų remiamas Visvaldas Matijošaitis triumfavo Kaune). Tačiau ligi šiol jie paprasčiausiai neturėjo daug mandatų, o pasiektas rezultatas neatspindi jų dabartinio valdančiųjų statuso. Dar daugiau, "valstiečiams", atskirų ekspertų nuomone, reikėtų sunerimti dėl mažėjančio populiarumo.
Kita vertus, didelė dalis politologų ir politikų pabrėžė, kad nacionaliniai rinkimai, kuriuose nėra visuomeninių komitetų, skiriasi nuo savivaldos rinkimų, kurių metu žmonės dažnai balsuoja už asmenybes, prie kurių priprato, o ne už jų partinę priklausomybę (kitaip tariant, po dvejų metų Seimo rinkimuose "valstiečiai" gali vėl "iššauti", o socdemai kovoti tik dėl patekimo į jį).
Dar įdomiau tai, kad tam tikrose savivaldybėse nesutaikomi politiniai priešai ("valstiečiai" ir konservatoriai) gali sudaryti valdančiąją koaliciją, kas dar kartą patvirtintų prielaidą, jog savivaldos rinkimai parodo tam tikras nacionalines elektorato tendencijas, bet savivaldos politika reikšmingai skiriasi nuo nacionalinės.
Tiesioginiai merų rinkimai nepasiteisino?
Merų rinkimuose dvi didelės intrigos — Klaipėdoje ir Vilniuje. Pastarajame Šimašius, kaip ir galima buvo tikėtis, vėl bandys pralenkti Artūrą Zuoką. Nugalėtoją, greičiausiai, nulems rinkėjų, kurie balsavo už kitus kandidatus (pavyzdžiui, už gana sėkmingai pasirodžiusį Viktorą Uspaskichą), pasirinkimas. Tačiau svarbesnis kitas momentas.
Kai buvo priimamas sprendimas dėl tiesioginių merų rinkimų, buvo galvojama, kad tai sustiprins Lietuvos demokratiją. Dabar ekspertai kalba apie municipalinės politikos feodalizaciją, kai tie patys politikai (savarankiškai ar su visuomeninių komitetų pagalba) šeimininkaus regionuose "amžinai", suaugę su vietiniu verslu.
Taip pat nerimaujama dėl to, kad valdžios siekia ir ją gauna asmenys, turintys problemų su teisėsauga (pavyzdžiui, įtikinamą pergalę Druskininkuose šventė prieš pat rinkimus jos įtarimų sulaukęs Ričardas Malinauskas, o daug kitų teisine prasme probleminių kandidatų pateko į antrąjį turą).
"Matome tik pralaimėtojus": politologai įvertino savivaldybių rinkimus Lietuvoje >>
Tai reiškia, kad žmonės nepasitiki teisine sistema, kuri gali vykdyti politinį užsakymą, ar yra politiškai neišprusę? Turbūt, iš dalies, tinka abu šie paaiškinimai, bet tai nereiškia, kad tiesioginių merų rinkimų reikia atsisakyti — pilietinės visuomenės susiformavimui reikia laiko ir klaidų. Galiausiai, apgauti kelias dešimtis tūkstančių piliečių sunkiau, nei "nupirkti" kelias dešimtis tarybos narių.
Iš esmės, galima konstatuoti kelis dalykus. Pirma, Lietuvos savivaldos rinkimuose daug kas greičiau laimėjo nei pralaimėjo. Antra, šio lygmens rinkimai turi savo (asmenybių svarbos) specifiką ir tik dalinai gali būti traktuojami kaip nacionalinės politikos lakmuso popierėlis. Galiausiai, lietuviškai demokratijai iš tiesų trūksta kokybės, bet problema ne tiek institucinėse taisyklėse, kiek elito ir elektorato kokybėje (nors apriboti merų kadencijų kiekį iki dviejų galima).
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija