Ilgą laiką atrodė, kad Amerikos santykių su Europa pablogėjimas yra neįmanomas. Po Trampo atėjimo į valdžią imta kalbėti apie tam tikrus nesutarimus, kurie neturės reikšmės strateginei partnerystei.
Šiandien glaudaus transatlantinio bendradarbiavimo optimistai vis dar tikisi, kad jis išeis, ir viskas bus kaip anksčiau. Tačiau praktika rodo, kad situacija tik blogėja, ir greitai kelio atgal jau nebus.
Amerikietiškos provokacijos
Nors Vakaruose mėgstama sakyti, kad jiems pirmiausia rūpi vertybės, iš tiesų pagrindinis prioritetas ten yra pinigai (idealus pavyzdys — Trampo reakcija į Saudo Arabijos žurnalisto nužudymą JAV karinių kontraktų su šia šalimi kontekste).
Todėl, kai Amerikos prezidentas ėmė reikalauti iš europiečių didesnio finansinio indėlio į NATO, jie faktiškai sureagavo kaip filmo "12 kėdžių" personažas, kuris, prispirtas prie sienos, paklausė prašiusio 500 rublių Ostapo Benderio: "O 200 rublių neišgelbės minties giganto?"
Matyt, neišgelbės, nes žiniasklaidoje pasirodė pranešimas apie tai, kad Trampas ruošia Amerikos partneriams naują pasiūlymą/reikalavimą — dengti visas išlaidas, susijusias su JAV karinių bazių išlaikymu jų teritorijoje, ir papildomai mokėti 50 procentų jų sumos.
Tuo tarpu Vokietija neskuba didinti savo gynybos biudžeto, o jos socialdemokratai kalba apie tai, jog šalyje turi nelikti Amerikos branduolinio ginklo. Naujosios Trampo sąlygos gali būti nepriimtinos Europos valstybėms, ir jos greičiau sutiks su JAV karių išvedimu negu su aukščiau minėtu mokesčiu. O tai, savo ruožtu, dar labiau susilpnins transatlantinį ryšį (jau nekalbant apie ES kariuomenės kūrimo idėją).
Antras reikšmingas momentas susijęs su tariamu įvykiu Miuncheno saugumo konferencijoje. Žiniasklaida pranešė, kad jos metu JAV viceprezidentas Maikas Pensas paragino Vokietiją ir Prancūziją pasiųsti karinius laivus į Kerčės sąsiaurį, bet Berlynas ir Paryžius atmetė šį siūlymą kaip nereikalingą provokaciją.
Dar daugiau, sakoma, kad Angela Merkel paklausė savo gynybos ministrės, kuri pritarė Pensui: "Jūs ką, kariauti Vokietijai siūlote, ponia ministre? Kodėl mes turime aukoti Vokietijos interesus vardan JAV interesų?" Kitaip tariant, ir vėl požiūrių skirtumai.
Trečias momentas — energetinis. Amerika jau ilgai bando įtikinti Europą, kad pastarajai nereikia dujotiekio "Šiaurės srautas-2" ("Nord Stream-2") dėl priklausomybės nuo Rusijos, o Vokietija neketina jo atsisakyti (tuo labiau, dėl Ukrainos). Tiesa, joje turėtų atsirasti ir suskystintų gamtinių dujų terminalas, bet įdomu tai, kad europinėje SGD rinkoje ima įsitvirtinti ta pati Rusija.
Dujotiekio "Nord Stream-2" statyba >>
Na, ir desertas. Nuo 2021 metų JAV piliečiams, norintiems patekti į Šengeno zonos valstybę (tokių yra 26), reikės vizos. Taip nusprendė Europos Komisija, nes ne visų ES šalių piliečiai gali laisvai patekti į Jungtines Valstijas. Be to, Briuselis aiškina šį savo sprendimą kova su nelegalia migracija ir terorizmu, bet skamba kažkaip neįtikinamai.
Ir visa tai jau nekalbant apie anksčiau išryškėjusius JAV ir ES nesutarimus dėl Irano ir jų prekybinius ginčus. Trumpai tariant, kuo toliau, tuo daugiau požymių, kad Amerikos ir Europos keliai strategiškai išsiskiria, ir tai tampa fundamentalia tendencija.
Viltis miršta paskutinė
O Lietuva vis dar neatsipeikėjo. Ji toliau remia Ukrainos prezidentą, kurio nekenčia didžioji dalis ukrainiečių, ir jo provokacijas, standartiškai kaltindama dėl visko Rusiją. Taip pat, ji vis dar kritikuoja "Šiaurės srautą-2", gadindama santykius su Vokietija.
Galiausiai, Lietuva paklusniai padidino išlaidas gynybai iki 2 procentų BVP, nors turi nemažai socialinių ir ekonominių problemų, ir svajoja apie JAV karinę bazę Baltijos regione. O pinigų užteks? Tiesa, lenkai, regis, pasiruošę sumokėti, o Lietuva galės būti šalia, bet tai neišgelbės jos nuo būtinybės anksčiau ar vėliau peržiūrėti savo santykius su Vašingtonu ir Briuseliu (Berlynu).
Žinoma, politinė ir net psichologinė šalies priklausomybė nuo Amerikos (šventas tikėjimas — jos vizija ir viltis, kad neteks rinktis) yra labai didelė. Tačiau šiandien ji turi unikalų šansą — naujas prezidentas (jei tik tai nebus konservatorių žmogus) galės pabandyti, jeigu ne pakeisti, tai bent pakoreguoti aklai proamerikietišką valstybės kursą, padarydamas jį labiau proeuropietišką.
Kažkas pasakys: "niekas nevyksta" ar "šiandien laikas egzistenciniams sprendimams dar neatėjo", bet reikia žiūrėti, kad rytoj nebūtų per vėlu.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija