Kinija šalia Amerikos ir Rusijos yra viena iš pagrindinių pasaulio galiūnių. Todėl jos lyderio vizitas bet kur yra reikšmingas įvykis.
Europos Sąjunga pati pretenduoja į įtakingo geopolitinio subjekto vaidmenį. Todėl jai santykiai su Pekinu ypač svarbūs. Kitas klausimas: kokie jie bus — draugiški (kaip Kinijos ir Rusijos atveju), ar konfliktiniai (kaip Kinijos ir Amerikos atveju)?
Tai, kad Si Dzinpingą pasitiko Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai bei Europos Komisijos pirmininkas, rodo ne tik, kas Europoje šeimininkas, bet ir pastarosios požiūrį į santykius su Kinija. Kitaip tariant, bendradarbiavimas su Rytų gigantu išskirtinai svarbus ne tik pagrindinėms ES valstybėms, bet ir Europos Sąjungai kaip institucijai.
Abipusis interesas
Kinų suinteresuotumas europine kryptimi yra suprantamas. Jų ekonomika auga pirmiausia dėl eksporto. Ilgą laiką didžiausias pirkėjas buvo Jungtinės Valstijos. Tačiau po Donaldo Trampo atėjimo į valdžią tarp Kinijos ir JAV prasidėjo prekybinis karas, kuris verčia Pekiną ieškoti tų, kam dar patinka laisvos prekybos idėja.
Norėdami palengvinti savo ekonominę ekspansiją, kinai sugalvojo "Naujojo Šilko kelio" projektą, į kurį yra pasiruošę investuoti didelius pinigus. Nuo to svaigsta galva ne vienai valstybei, o ypač toms, kurių nacionaliniai finansiniai pajėgumai yra riboti.
Šiame kontekste glaudesnis bendradarbiavimas su Kinija Europai yra svarbus dėl dviejų priežasčių. Pirma, jas vienija problemiškas prekybinis dialogas su Amerika, kuriai ieškoma alternatyvų. Antra, vestuvių principas "pas jus prekė, pas mus pirkėjas". Kitaip tariant, kinai gali pasiūlyti dideles investicijas, o europiečiai ras, kur jas panaudoti.
Tiesa, negalima pasakyti, kad niekas Europoje nebijo Kinijos ir nekalba apie jos ekonominio imperializmo grėsmę nacionaliniam saugumui, tuo labiau, kad pastarąjį dalyką akcentuoja Jungtinės Valstijos. Tačiau pinigų kvapas toks stiprus, kad, pavyzdžiui, Italija, nepaisydama visų perspėjimų, oficialiai parėmė "Naujojo Šilko kelio" projektą ir susitarė su Kinija dėl bendros kelių savo uostų plėtros.
Kokias išvadas šiame kontekste turėtų padaryti Vilnius?
Kuo toliau, tuo blogiau
Straipsnio autorius jau rašė apie tai, kad, kol daugybė šalių svajoja apie Kinijos investicijas, Lietuva nusprendė, kad "Kinijos grėsmė" jai didėja, ir padarė tai, matyt, ne todėl, kad taip yra, o todėl, kad taip nori Amerika.
Kartu straipsnio autorius jau ne kartą rašė apie tai, jog artėja valanda "X", kai Lietuva turės pasirinkti vieną kėdę — europietišką (vokišką ir prancūzišką) ar amerikietišką. Anksčiau tai skatino daryti, pavyzdžiui, ES kariuomenės idėja. Dabar, atrodo, prisidėjo ir Kinijos faktorius: Vokietija, Prancūzija ir Briuselis nori su ja draugauti, o Lietuva (kaip JAV) labai abejoja.
Tačiau gal naujasis šalies prezidentas galvos kitaip? Pažiūrėkime, ką sakė vienas iš pagrindinių pretendentų į šį postą Saulius Skvernelis, pristatydamas savo užsienio politikos gaires: "Azijoje išskirčiau dvi kryptis. Japonija gali būti ir privalo tapti svarbiausiu mūsų partneriu. Japonijos įmonės gali investuoti į Klaipėdos išorinio uosto plėtrą. Kinijos ekonomika yra įdomi mūsų verslui, ir turime žiūrėti savo pragmatinių interesų, valstybės interesų. Negali būtų kalbos apie investicijas į strateginius objektus, kas susiję su mūsų nacionaliniu saugumu".
Po kurio laiko Skvernelis susitiko su Kinijos ambasadoriumi Lietuvoje ir patikino jį, kad mūsų šalis yra suinteresuota tolimesniais konstruktyviais ryšiais su Pekinu politikos, ekonomikos ir kultūros srityse, siekia plėsti bendradarbiavimą krovinių tranzito, žemės ūkio, finansinių technologijų, turizmo ir mokslo sferose. "Kinija neabejotinai yra mūsų svarbiausia prekybos partnerė Azijoje", — teigė premjeras.
Kitaip tariant, Kinija svarbiausia, norime plėsti bendradarbiavimą, norime daugiau krovinių, bet investuoti į strateginius objektus (uostą) neleisime, ir apskritai — svarbiausia gali ir turi tapti Japonija. Ką nors supratote?
Taigi, šiandien susidaro įspūdis, kad, kol Europa flirtuoja su Kinija, Lietuva kaip JAV sąjungininkė ją atstumia, taip iš esmės veikdama prieš savo ekonominius interesus ir komplikuodama santykius su ES.
Blogiausia, kad Lietuvos užsienio politikoje nematyti bendro aiškaus naujų realijų supratimo ir žinojimo, ką daryti. Ir kuo toliau, tuo pasimetimo požymių daugiau. O Skvernelio pergalė prezidento rinkimuose gali sujaukti situaciją dar labiau, nes jo kompetencijos tarptautiniuose santykiuose lygis, atrodo, yra labai žemas.
Sakote, Lietuva nepripažino Golano aukštumų Izraelio teritorija? Dar ne vakaras.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija