Galima sakyti, jog ši istorija prasidėjo dar praeitų metų vasarą, kai žiniasklaidoje pasirodė informacija apie tai, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) gavo iš Valstybės saugumo departamento (VSD) raštą apie grėsmes, susijusias su Kinijos investicijomis šalyje (pavyzdžiui, su jos planais investuoti į Klaipėdos uostą). Vėliau du parlamentarai — konservatoriai Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis — kreipėsi į VSD ir Nacionalinį kibernetinio saugumo centrą dėl "Huawei" šnipinėjimo galimybių, plėtojant 5G ryšį Lietuvoje.
Ir štai neseniai pasirodžiusiame Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime teigiama: "Lietuvoje, kaip ir kitose NATO ir ES šalyse, augant Kinijos ekonominėms ir politinėms ambicijoms, agresyvėja Kinijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikla", ir, anot VSD vadovo Dariaus Jauniškio, ši veikla pasiekė tokią ribą, kad reikia perspėti Lietuvos visuomenę.
Kas tokio svarbaus atsitiko, kad Kinija tapo grėsme šalies nacionaliniam saugumui? Nejaugi kalti tie keli tariami Lietuvos piliečių verbavimo atvejai?
Keistas sutapimas
JAV geopolitinis ir prekybinis karas su Kinija vyksta jau pakankamai ilgą laiką. Nepaisant to, buvo ekspertų, manančių, kad šalims vis dėlto pavyks rasti kompromisą, nes jų tarpusavio ekonominė priklausomybė pernelyg didelė, ir todėl rimto ilgalaikio konflikto niekam nereikia. Tačiau, kai praeitų metų gruodį Kanadoje buvo suimta "Huawei" finansų vadovė, nes Amerika įtaria, kad ši bendrovė pažeidė Iranui paskelbtų sankcijų režimą ir apskritai kelia grėsmę Jungtinių Valstijų nacionaliniam saugumui, visiems tapo aišku, kad tarp JAV ir Kinijos prasidėjo "karas be taisyklių" (ypač svarbus momentas šiuo atveju yra tas, kad buvo suimta ne šiaip aukšto rango "Huawei" vadovė, o įmonės įkūrėjo dukra, kas yra labai simbolinis žingsnis, kuris Kinijoje turėjo būti įvertintas kaip didžiulis įžeidimas).
Trumpai tariant, susidaro toks įspūdis, kad Vašingtone priimtas sprendimas pradėti su Pekinu "nulinės sumos žaidimą", kuriame nugalėtojas gali būti tik vienas. Atitinkamai, visi JAV palydovai turėjo išgirsti komandą — ugnis iš visų pabūklų. Ir ką gi mes turime Lietuvoje? Ogi štai ką — atėjo laikas pasakyti, kad Kinija ir "Huawei" kelia grėsmę šalies nacionaliniam saugumui. Ideali "copy paste" (kopijavimo) diplomatija.
Beje, viename iš interviu VSD vadovas pažymėjo: "Matome ir tas pasaulines tendencijas, pasaulines saugumo situacijas. Teisingai buvo paminėtas JAV atvejis, dar pridėčiau Čekijos ir Lenkijos pavyzdžius. Šiose šalyse gal labiau reaguota dėl technologijų, dėl "Huawei", ir suspenduota šios kompanijos plėtra tose šalyse". O kas Lenkijai yra pagrindinis sąjungininkas ir saugumo garantas?
Kitaip tariant, kyla įtarimas, kad Kinijos atsiradimas Lietuvos grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime yra dar vienas amerikiečių pozicijos (kietos Vašingtono konfrontacijos su Pekinu) atspindys Lietuvos saugumo politikoje. O dabar apie galimas liūdnas tokio sprendimo pasekmes.
Ką pasėsi, tą ir pjausi
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, komentuodamas specialiųjų tarnybų išvadas dėl Kinijos, pareiškė, kad ją reikia vertinti kaip ekonominę partnerę, kuri linkusi atsižvelgti į Lietuvos interesus. Tuo pat metu Jauniškis pabrėžė, kad "tikrai negalime demonizuoti Kinijos ir sakyti, kad viskas, kas iš Kinijos ir su ja susiję, tai yra blogai — tikrai ne, tačiau reikia vertinti atsargiai". Tiesą pasakius, tai tėra silpni bandymai sušvelninti įtampą, ir, manytina, kinus labiau paveikė ne jie, o Grėsmių vertinimo ataskaita.
Todėl Kinijos, kuri aštrias formuluotes naudoja tik išskirtiniais atvejais, reakcija į Lietuvos elgesį buvo itin griežta. Jos ambasados Lietuvoje komentare rašoma: "Reiškiame griežtą nepasitenkinimą ir tvirtą nepritarimą šiems nepagrįstiems kaltinimams. Kinija gerbia Lietuvos suverenitetą ir nacionalinį saugumą bei nesikiša į jos vidaus reikalus. Absurdiška ir juokinga, kad Lietuvos žvalgybos ir saugumo tarnybos kliaujasi spėlionėmis ir įsivaizdavimais, kurdamos nepagrįstus iškraipymus ir šmeiždamos Kinijos atstovybės, naujienų agentūros, kultūros institucijų, verslo įmonių ir darbuotojų įprastas funkcijas, ryšius ir verslo veiklą".
Kuo tai gresia Lietuvai? Pirma, ji nori eksportuoti į Kiniją kuo daugiau savo produktų. Dabar pozityvus kinų požiūris šioje srityje gali pasikeisti. Antra, per Lietuvą vyksta Kinijos prekių tranzitas į ir iš Europos, ir Lietuvos transporto kompanijos kartu su šalies valdžia svajoja pelningai įsijungti į "Naujojo Šilko kelio" projektą. Dabar Pekinas, kuris kontroliuoja savo verslo politiką, gali apriboti bendradarbiavimą su Lietuva šioje srityje. Trečia, NSGK pirmininkas Vytautas Bakas pareiškė, kad, norėdama plėsti savo veiklą Lietuvoje, Kinija turi parodyti daugiau skaidrumo ir atvirumo. Turbūt, maža Baltijos valstybė nėra tas tarptautinės politikos subjektas, kuriam viena iš pasaulio lyderių turi kažką įrodinėti; ji tiesiog glaudžiau bendradarbiaus su tomis šalimis, kurioms reikia investicijų ir nereikia nieko įrodinėti.
Apskritai, galima teigti, kad Lietuva turėjo pristabdyti Kinijos "sugrėsminimo" arklius dar praeitais metais. Galiausiai, net jeigu esama pagrindo nerimauti dėl šnipinėjimo, signalas galėjo būti pasiųstas tyliai, nes viešą kritiką kinai vertina kaip atvirą priešiškumą ir pažeminimą. Tačiau Lietuva dėl abejotinų priežasčių nusprendė paaštrinti situaciją, ir todėl peršasi mintis, kad tokiu būdu ji vėl gina ne savo, o konfrontuojančios su Kinija Amerikos interesus, dėl ko gali sulaukti skaudžių ekonominių pasekmių.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
