Balandžio 15 dieną Maskva paskelbė, kad visiškai nutraukia bendradarbiavimą su NATO kariniame ir civiliniame sektoriuose. Pagrindinės užsienio reikalų ministro pavaduotojo Aleksandro Gruško tezės skamba taip:
— nuo pat įkūrimo 1949 metais NATO ideologija išlieka nepakitusi: "Išlaikyti amerikiečius Europoje, rusus už Europos ribų, o Vokietiją — Europoje", tačiau šioje platformoje neįmanoma išspręsti šiuolaikinių problemų;
— NATO pasiekė vidinį nestabilumą dar iki 2014 metų Ukrainos krizės — išsiplėtimo politika išnaudoti ligi galo visas galimybes ir šiandien daug kas daroma JAV labui;
— NATO geopolitinių "pasiekimų" sąraše — luošos ir pusiau sunaikintos Europos, Afrikos, Artimųjų Rytų, Vidurinės Azijos (Jugoslavija, Libija, Irakas, Afganistanas) valstybės, kartu atkuriama šaltojo karo laikų retorika;
— NATO amerikiečiams — tai sėkminga tarptautinė sąjungininkų kontrolės ir pavaldumo priemonė, atsakomybės pasidalijimas ir neteisėtų veiksmų (JAV agresijos) įteisinimas tarptautinėje arenoje;
— Aljansas leidžia Vašingtonui skatinti amerikiečių karinį buvimą Europoje, kur sąjungininkės priverstos nusitaikyti į gynybines išlaidas, kurios sudaro du procentus BVP, o dar europiečiai turės apmokėti JAV karių buvimą savo šalyse (50 proc. realių išlaidų);
— kurdamas "dirbtinę ginklų paklausą", JAV karinės pramonės kompleksas kasmet uždirba 100 mlrd. dolerių;
— nepaisant 1997 metų pagrindinio akto Rusija — NATO, tęsiama Aljanso ginklų sandėlių statyba naujųjų narių teritorijoje, netoli Rusijos teritorijos, o infrastruktūros pobūdis leidžia atitinkamai įvertinti jos paskirtį;
— Aljanso karinis planavimas prisitaiko prie didelio intensyvumo konflikto su lygiu priešu ir netgi "šaltos konfrontacijos" sąlygomis didėja netyčinių "karštų" incidentų tikimybė;
— Baltijos ir Juodosios jūros regionuose NATO pajėgos labai sustiprintos, ten vyksta didelio masto karinės pratybos, kuriuose dalyvauja strateginės priemonės (branduolinių ginklų nešėjai), praktikuojamas nebranduolinių valstybių dalyvavimas branduoliniuose manevruose.
Aleksandras Gruško apibendrino: "Buvo situacijų, kai mūsų santykiai nutrūkdavo — 1999 metais dėl NATO pajėgų atakos Jugoslavijoje, 2008 metais po konflikto Pietų Osetijoje. Šiandieninė krizė nėra pirmoji, bet ilgiausia... NATO peržengė konfrontacijos su Rusija ribą, ir kol kas neatrodo, kad nugalės sveikas protas".
Blogiau nei bet kada
Panašūs Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimai pasirodo neatsitiktinai, jie įrodo valstybės pozicijos tvirtumą ir pasirengimą paremti žodžius veiksmais. Nekompromisinė situacijos analizė ir ultimatumo vertinimas atspindi didžiulį Maskvos nusivylimą dėl ilgai besitęsiančių neramumų santykiuose su Aljansu ir Jungtinėmis Valstijomis.
Jei partneriai nesupranta geruoju ir netiki viršgarsinėmis raketomis ar Armagedonu, kurį gali įvykdyti raketa "Poseidon", ateityje gali įvykti neišvengiamas ir priverstinis Rusijos Federacijos jėgos demonstravimas. Galbūt kažkas panašaus į Karibų jūros krizę. Vašingtono ir Briuselio arogantiški strategai turi pajusti bedugnę, kurios krašte jie atsidūrė.
Net ir atsižvelgus į karinės konfrontacijos gilinimo pavojų, Rusija jau beveik neturi jokių kitų variantų. Visos "minkštos galios" priemonės jau išnaudotos, ir netgi scenarijus, pagal kurį supaprastinta Rusijos pilietybės suteikimo nepripažintų DLR ir LLR gyventojams tvarka, neišsprendžia problemų, Kremliaus kapituliacijos scenarijus net neįtrauktas į darbotvarkę.
Karinių konfliktų tarp Rusijos ir NATO pajėgų grėsmė Europoje vis didėja. Viena vertus, Aljansas leidžia visiems "pasidalinti" atsakomybę už neteisėtą agresiją (kaip anksčiau buvo Afganistane, Irake, Libijoje, Sirijoje, Jugoslavijoje ir kitose šalyse). Kita vertus, jaunieji europiečiai — sąjungininkai nori stoti į mūšį (bent jau kalbomis), o Gruzija ir Ukraina neišgelbės savo piliečių gyvybių "šventajame kare". Jos kaip tik patirs pagrindinius nuostolius Rusijos fronte. Jei sugebėsime išvengti branduolinės konflikto fazės, žmonijos "auksinis milijardas" praktiškai nieko nepraras.
NATO antirusiška pozicija yra akivaizdi. Tolesnės plėtros planai Ukrainos ir Gruzijos sąskaita — esminis dalykas, po kurio neišvengiamai prasidės įvairaus intensyvumo kariniai konfliktai Juodosios jūros regione (prisiminkime "treniruotes" Kerčės incidento metu), Pietų Kaukaze (2008 metų rugpjūtis nieko neišmokė, Aljansas tebėra aktyvus), Baltijos šalyse (ten NATO turi "Kaliningrado rakštį") ir Baltarusijos Respublikoje (sąjungininkų įsipareigojimai). Taigi, beveik visoms NVS šalims nenorom teks rinktis tarp Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos ir NATO. Tuo tarpu teritorinių (nacionalinių) pretenzijų daugės, TSRS nuolaužos kontroliuojamai susiskaidys pagal Jugoslavijos scenarijų.
Ketinimų rimtumą patvirtina neseniai įvykusios JAV strateginių bombonešių B-52 pratybos Baltijos regione, kuomet treniruotasi vykdyti "operacijas, kad būtų galima išspręsti įvairias pasaulinės reikšmės užduotis", o tiksliau, tai buvo branduolinės atakos prieš Kaliningrado sritį imitacija. Rusija Meksikos įlankoje dar nevykdo tokių pratybų, nors ir galėtų.
Pasidalinti Rusija ir atsakomybe
Po Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimo NATO rimtai pradėjo nerimauti dėl sąveikos stokos, o greičiausiai dėl to, kad nebegali apskaičiuoti Maskvos veiksmų. Briuselis vėl pabrėžė, kad komunikacija yra svarbus atgrasymo elementas. Tokie teiginiai yra reguliarūs ir neturi nieko bendro su tikrove. Pavyzdžiui, NATO vadovybės atstovai atsisakė dalyvauti VIII Maskvos tarptautinio saugumo konferencijoje, kuri vyks balandį. Tikriausiai, uždraudė Vašingtonas.
Kai kurie Aljanso nariai ir toliau palaiko iliuzijas, o "France 24" cituoja Yves Boyer, Strateginių studijų fondo atstovą: "Jokia NATO šalis nesityčios iš rusų Juodojoje jūroje... Tai antra pagal dydį branduolinė valstybė pasaulyje". Kitas įdomus pastebėjimas: "Azovo jūros pakrantė visiškai priklauso Rusijai. Taip pat galima būtų reikalauti, kad amerikiečiai liktų nuošalyje nuo Meksikos įlankos".
Tikėtina, kad Vašingtonas ir Briuselis neįsiklausys, o Pentagonas ruošiasi savarankiškai veikti Europoje.
Jungtinės Valstijos ir NATO jau seniai planuoja išardyti Rusijos valstybingumą. Pavyzdžiui, įtakingas Amerikos politinis laikraštis "The Hill" rašo apie "Rusijos žlugimo valdymas". Europos politikos analizės centro (CEPA) vyresnysis mokslo darbuotojas Janusz Bugaiskis žingsnis po žingsnio apibūdina, ką reikia padaryti, kad būtų skatinami nacionaliniai konfliktai Rusijos Federacijoje ir šalis liktų suskaidyta: "Norėdami valdyti likvidavimo procesą ir sumažinti konflikto, kuris peržengia valstybės sienas, tikimybę Vakarai turi užmegzti ryšius su įvairiais Rusijos regionais ir skatinti taikų perėjimą prie valstybingumo". Tuo pačiu metu NATO turi "Rusijai žlugus, užtikrinti jos kaimynų saugumą".
Galbūt Interpolas ir Rusijos Federacijos tyrimų komitetas jau domisi ekstremistu Bugaiskiu, tačiau Vakaruose yra daug tokių "mąstytojų". Ir jie turi mažai žinių apie Rusiją, tai ir yra Aljanso problema.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija