Prezidento rinkimų diena gyvai: kaip Sputnik stebėjo balsavimą Lietuvoje

Agentūros korespondentas pasinėrė į pačias rinkimų proceso gelmes, pasikalbėjo su daugeliu ekspertų ir suprato, kaip įvairios gyventojų grupės gyvena Lietuvoje, tarp jų ir rusakalbiai piliečiai
Sputnik

Pastaba: šis straipsnis buvo parašytas prieš incidentą, susijusį su Sputnik Lietuva vyriausiojo redaktoriaus Marato Kasemo sulaikymu Vilniaus oro uoste, kuomet jam buvo uždrausta atvykti į Lietuvą

Prezidento ir Europos Parlamento rinkimų diena Lietuvoje buvo rami. Ryte Vilniaus gatvės buvo tuščios. Rinkėjai patraukė į rinkimų apylinkes popiet, ten net susidarė nedidelės eilės. Lietuvos sostinei tai įprastas dalykas. Po verdančio gyvenimo Maskvoje atsidūręs Vilniuje, Rygoje ar Taline, net ir darbo dieną, atrodo, kad žiūri sulėtinto vaizdo filmą, o čia sekmadienis — laisvadienis. Kai kurie politikai, su kuriais susitariau susitikti, sakė man: "Susitiksime, bet aš būsiu kaime, į miestą atvyksiu tik vakare". Arba: "Atsiprašau, šiandien aš esu su savo šeima, tik jei rytoj".

Sputnik Lietuva vyriausiasis redaktorius atskleidė detales apie sulaikymą Vilniuje

Politikai, kandidatai į Europos Parlamento narius, politologus, visuomeniniai veikėjai noriai kalbėjosi su Rusijos žiniasklaida ir daugelis nejautė nerimo dėl mūsų agentūros pavadinimo. Žinoma, padėjo netikėtumo efektas — skambinau iš lietuviško numerio ir siūliau "atvažiuoti tuoj pat, kur jūs pasakysite".

Problemos prasidėjo, kai pašnekovas prašė paskambinti po tam tikro laiko. Tada jis arba nekėlė telefono, kaip padarė buvęs Seimo pirmininkas ir kandidatas į EP Artūras Paulauskas, arba, kaip ir Lietuvos Seimo narys ir kandidatas į EP Tomas Tomilinas, paskambinus jam antra kartą, atsakė ne.

Tomilinas net neslėpė atsisakymo priežasties. Sakė, kad pasikonsultavo su "išmanančiais žmonėmis" ir nutarė, kad mes iškraipysime jo žodžius. Mano bandymai įtikinti, jog jo žodžiai bus užrašyti lygiai taip, kaip jis man pasakys, nepadėjo. "Aš pats esu rusakalbis, ir žinau, kaip tai daroma", — atsakė Tomilinas. Na, jis geriau žino. Beje, nė vienas iš šių kandidatų nepateko į Europos Parlamentą.

O štai kas nustebino: rinkimų apylinkėje, kur atvykau su draugu ir prisijungiau prie balsavusiųjų eilės, niekas nenustebo, kad tarpusavyje kalbamės rusiškai, aš telefonu dariau nuotraukas, fotografavau rinkimų procesą — akivaizdu, kad ne vietinis. Moterys iš rinkimų komisijos net pozavo man. Nors iki šiol tikėjau, kad verta man išsitraukti fotoaparatą, nes teks aiškintis. Tačiau ne, viskas vyko labai draugiškoje atmosferoje. Tuomet mane apėmė visiškos laisvės jausmas — štai ji, Lietuvos demokratija, jokios šnipinėjimo manijos ir kitokių nesąmonių.

Bet po pokalbių su daugeliu politikų ir politologų ši nuomonė labai pasikeitė, atsirado nuojauta, kad ši laisvė buvo nereali. Štai tik keletas citatų iš mano pašnekovų kalbų prieš ir po Gitano Nausėdos išrinkimo: "Tai yra karo isterijos, politikos ir tarptautinių santykių isterijos epochos pabaiga", "pagaliau baigiasi Grybauskaitės—Landsbergio vadovavimo istorija", "teroro eros pabaiga", "tikiuosi, kad su Nausėda teismai ir prokuratūra taps nepriklausomi, nustos dirbti pagal užsakymus", "yra tikimybė, kad politinės bylos bus nutrauktos, o politiniai kaliniai bus paleisti"...

Udalcovas pavadino Lietuvos veiksmus prieš Sputnik vyriausiąjį redaktorių gėda

Demokratijos sampratos Lietuvoje yra labai savitos, jei baudžiamasis persekiojimas gresia vien tik už pasisakymą, pavyzdžiui, taip atsitiko Algirdui Paleckiui. 2011 metais jis interviu radijuje sakė, kad 1991 metų sausio 13 dieną Vilniuje savi šaudė saviškius. Ir jis tapo pirmuoju istorijoje kaltinamuoju pagal Baudžiamojo kodekso 170 straipsnį dėl "sovietinės okupacijos neigimo".

Beje, vieną interviu teko imti tikrame miške. Politologas Michailas Bugakovas du kartus pakeitė susitikimo vietą, kai galiausiai pasiūlė eiti į netoliese esantį mišką. Ten, pievelėje, ir pasikalbėjome. Teko užmaskuoti savo pėdsakus ir tada, kai susitikau su gerai žinomu Lietuvos disidentu, prieš kurį nuolat iškeliamos baudžiamosios bylos — istoriku ir filosofu Valerijumi Ivanovu. Prieš jį iki šiol vyksta ikiteisminis tyrimas, o neveikiantis pistoletas, kuris buvo rastas kratų metu, gali būti priežastis tikrai jį įkalinti. Su juo ilgą laiką aplinkkeliu važiavome už miesto ribų, ir galų gale mes atsidūrėme ramiame Senamiesčio kampelyje. Ten ir pasikalbėjome.

Naktį, kai buvo skaičiuojami rinkėjų balsai, buvau lenkų kultūros namuose, svečiuose pas Valdemarą Tomaševskį. Lietuvos televizija realiu laiku skaičiavo rezultatus, Gitanas Nausėda aplenkė Ingridą Šimonytę ir pirmą kartą kreipėsi į tautą. Tomaševskis iš pradžių nepatekdavo į Europos Parlamentą. Tačiau mačiau, kaip keičiasi štabo nuotaika, kai tik buvo patikslinti rinkimų duomenys. Politikas gavo būtiną balsų skaičių. Už jį balsavo lenkai ir rusai. Kita rusakalbių dalis atidavė savo balsus už Darbo partijos vadovą Viktorą Uspaskichą.

Devintojo dešimtmečio pradžioje man atrodė, kad Lietuva labai demokratiškai suteikė pilietybę visiems šalies gyventojams be jokių išlygų — priešingai nei Estijoje ir Latvijoje, kur žmonės iš karto buvo suskirstyti į piliečius ir nepiliečius, taip ir įvyko visuomenės skilimas. Iš išorės atrodė, kad Lietuvos valdžia visą laiką labai pagarbiai vertino nelietuvius.

Bijo savo šešėlio: Sputnik Lietuva vadovas video papasakojo apie apklausą

Buvo jausmas, kad tik Dalios Grybauskaitės vadovavimo, kai rusofobijos laipsnis viršijo visas įmanomas ribas, metu kažkas pasikeitė į blogąją pusę. Pasinėręs į rinkimų procesų gelmes, pasikalbėjęs su ekspertais, nusivyliau ir supratau, kad šioje Baltijos šalyje rusakalbiai piliečiai gyvena ne ką geriau. Pavyzdžiui, už Rusijos mokyklų išsaugojimą, kaip sakė buvęs Vilniaus miesto tarybos narys, socialinių mokslų daktaras Rafaelis Muksinovas, rusai dėkingi lenkams, "nes juos sunkiau riboti — Lenkija arti, o ji taip pat yra ES ir NATO narė, ir ji gina savo tautiečius".

Dabar visi laukia, kokia bus naujojo prezidento politika — ar jis atkurs tvarką šalyje, ar suformuos pragmatiškus santykius su savo kaimynais, ko labiau klausysis — Briuselio ar Vašingtono? Paprastai mano pašnekovai būtent šioje vietoje ir užbaigdavo pokalbį. Pasižiūrėsime, kaip pasikeis gyvenimas Lietuvoje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija