Rusijos dujos sukėlė dar vieną skandalą Lietuvoje.
Atrodo, visai neseniai Lietuvos valdžia lengviau atsikvėpė, nes galutinai nusprendė atsisakyti kraujo trokštančių "tironiškų dujų" iš Rusijos vamzdžio ir netrukus ateis ne tik prie neutralių, bet ir "demokratinių" SGD iš JAV, kurios, pasak JAV energetikos ministro pavaduotojo Marko Menezeso, neša savyje "laisvės molekules".
Bet štai nesėkmė: į terminalą Klaipėdoje staiga pradėjo atvykti SGD iš Rusijos. Išeina, varote Rusijos dujas pro duris, o jos pro langą lenda?
Visiems reikia pigių dujų
Jei paliktume juokus šalyje, tada situacija rodo, jog kad ir kaip valdžia stengtųsi įpiršti vartotojams tam tikrų tiekėjų dujas, motyvuodama tai svarbiomis politinėmis priežastimis, ekonominiai sumetimai anksčiau ar vėliau pradės vyrauti.
Taip išeina ir su Lietuva. 2014 metais ji išsinuomojo regazifikacijos terminalą, neslėpdama, kad SGD apsieis brangiau nei dujos iš Rusijos dujotiekio. Net laivo pavadinimas "Independence" ("Nepriklausomybė") nurodė į politinę šio projekto reikšmę. Problema tapo tai, kad nė viena bendrovė nepanoro pirkti SGD iš šio terminalo, nes tai nebuvo pelninga.
Teko teisiškai įpareigoti tai daryti. Ir vis tiek Lietuvos terminalas beveik neveikia. Terminalas pajėgus priimti keturis milijardus kubinių metrų dujų per metus, bet 2017 metais jis priėmė 1,166 milijardo, o 2018 metais — 0,816 milijardo kubinių metrų SGD.
SGD terminalo nepopuliarumo priežastis yra didelė dujų kaina. Didžiausią metų dalį SGD eina į Azijos rinkas, nes kainos ten yra didesnės. Jei Europos vartotojas nori čia gauti SGD, jis faktiškai turi jas perpirkti iš Azijos konkurentų, tai yra, sumokėti tokią pačią didelę kainą.
O dabar Baltijos šalių regiono SGD rinkoje atsiranda nedidelės mažo tonažo SGD gamyklos. 2016 metais Pskovo srityje buvo pastatyta gamykla, kuri beveik visas dujas parduoda Estijos bendrovei "Eesti Gaas", o ta užpildo šiomis dujomis kruizinius laivus Baltijos jūroje (iki pakrantės SGD tiekiamos autotransportu). 2019 metais pradėjo veikti SGD gamykla Vysocke — iš ten SGD jau pateko į beveik visus Baltijos jūros priėmimo terminalus. Lengviau pasakyti, kur šios įmonės dujos dar nėra atvykusios: Lenkijos terminalas Svinoujsce ir Rusijos Kaliningradas.
Į Lietuvą jau atvyko trys tanklaiviai su Rusijos SGD. Sunku pasakyti, kiek būtent Rusijos dujų tiekiama Vilniui. Iš Vysocko SGD išveža tanklaiviai, skirti gabenti 660 tūkstančių tonų dujų, tačiau jie paprastai tiekia krovinius į du ar tris terminalus. Rusijos SGD pirkėjas Lietuvoje, tikriausiai, yra cheminių trąšų gamybos bendrovė "Achema". Pigios dujos leidžia sumažinti gaminamų trąšų savikainą.
Rusijos SGD bus daugiau
Rusijos SGD Baltijos šalyse laimi konkurencinę kovą su kitų šalių didelio tonažo gamyklomis, nes turi platesnę veiklos kontrolę. Be to, dideli gamintojai (iš tos pačios Norvegijos) turi galimybę siųsti savo SGD į tolimas rinkas, tarp jų į Aziją. O Rusijos mažo tonažo SGD gamyklos iš pradžių buvo orientuotos būtent į vietinę rinką, todėl jų produkcijos kainodara yra mažiau susijusi su Azijos rinka.
Politiniu požiūriu Lietuvos laukia prastėjanti SGD padėtis. Konjunktūra jau bando pasinaudoti "Gazprom", pradėjęs parduoti SGD iš plūduriuojančio regazifikacijos terminalo Kaliningrade "Maršal Vasilevskij". Laivas naudojamas kaip SGD saugykla ir siekia parduoti jame esančias dujas, kol regione yra paklausa. Akivaizdu, kad "Gazprom" tikisi pirkti SGD per mažų kainų laikotarpį ir parduoti, kai jos pakils.
Toliau Rusijos mažo tonažo SGD gamyklų pajėgumai didės. 2019 metais "Gazprom" atidarys SGD gamyklą dujų kompresoriaus stoties "Portovaja" (Leningrado sritis) pagrindu. 2020 metais bus paleista antroji SGD gamyklos Vysocke eilė, ir bendras bendrovės pajėgumas sieks 1,1 milijono tonų per metus. Be to, visos Rusijos įmonės Baltijos šalyse ima dujas iš bendros dujų tiekimo sistemos, pirkdamos jas iš "Gazprom" (nors formaliai 51 procentas tame pačiame "Kriogaz-Vysocke" priklauso "Novatekui").
Tačiau paties "Novateko" dujos taip pat gali būti tiekiamos į Lietuvą. Elektros energijos ir dujų tiekėjas "Lietuvos energijos tiekimas" (LET) 2019 metų sausio 31 dieną pasirašė sutartį su "Total Gas & Power Limited" dėl vienos SGD partijos pirkimo. Tuo pačiu metu Vakarų Europos bendrovė perka dalį SGD iš Rusijos gamyklos "Jamal SGD".
Padėtis su Rusijos SGD pristatymu į Lietuvą dar kartą paneigia tezę, kad niekam Europoje nereikia Rusijos dujų. Tiek vartotojams, tiek visai ekonomikai reikia pigių žaliavų. O geriausią kainą siūlo Rusijos įmonės. Štai kodėl projekte "Nord Stream-2" dalyvauja penkios Europos bendrovės, o Rusijos dujas (iš dujotiekių ir SGD pavidalu) perka beveik visos Europos šalys.
Tas, kas tiki būtinybe pirkti "demokratines dujas" su "laisvės molekulėmis", galiausiai liks be pinigų — o tai reiškia, ir be laisvės.
Autoriaus nuomonė negali nesutapti su redakcijos pozicija.