Mūsiškiai valdžios atstovai vis kalba apie klestinčią, iš "sovietmečio pančių" 30 metų besivaduojančią Lietuvą, kurios perspektyvos kone stulbinamai šviesios. Tačiau tarptautinių organizacijų teikiami duomenys bet kurį mąstantį žmogų verčia galvoti kitaip.
Lietuva — sparčiausiai nykstantis kraštas
Neseniai pasirodžiusi JTO ataskaita išskiria 54-ias nykstančias pasaulio valstybes. Keista ar ne, bet sąrašo priekyje — Lietuva. Ataskaitoje prognozuojama, kad jei dabartinės tendencijos tęsis, iki 2050 metų Lietuvoje gyvens vos 2,1 mln., o iki XXI amžiaus pabaigos — 1,5 mln. žmonių. Tuo tarpu 2009-2019 metų laikotarpiu nykimo spartumu pasaulyje Lietuvą lenkė tik faktinė JAV kolonija Puerto Rikas ir karo sąlygomis gyvenanti Sirija.
Lyg to būtų maža, dar pažymima, kad iki amžiaus vidurio kone trečdalis Lietuvos gyventojų bus vyresni kaip 65 metų amžiaus. Tokia demografinė situacija neabejotinai lems visapusišką nacionalinę krizę, nė nekalbant apie pačios ekonomikos bei infrastruktūros perspektyvas. Logiška, kad VDU Demografinių tyrimų centro vadovė Vladislava Stankūnienė teigia, kad valdžiai derėtų Lietuvoje paskelbti ekstremalią padėtį.
Sisteminės priežastys
Nors reikalas liūdnas, bet ne toks jau netikėtas. Šiuo atžvilgiu Lietuva nyksta nuo pat savo atsiskyrimo nuo TSRS, tai yra, beveik 30 metų. Tai, ką matome dabar, tėra ilgalaikio proceso išdavos. Nors pastaruosius du dešimtmečius mūsuose nesama net natūralaus gyventojų prieaugio (tam gimstamumas turėtų lenkti mirtingumą), didžiausias veiksnys — 2004 metais įsibėgėjusi ir 2008 metais ekonominės krizės metu ypatingą pagreitį įgavusi emigracija.
Milžiniškus skaičius Lietuvos (kaip ir kitų Rytų Europos kraštų) piliečių į savo darbo rinkas sugėrė daugelis Vakarų Europos valstybių. Dažniausiai — kaip dalį pigesnės darbo jėgos rezervo. Tarybų Sąjungai žlugus, daugeliui gyventojų tiesiog nebeliko ekonominių perspektyvų, tad milžiniška dalis jaunimo bei vidutinio amžiaus atstovų "nukraujavo" į užsienį.
Nenuginčijama, kad šio reiškinio priežastys yra sisteminės. Tai rodo pastarųjų dešimtmečių praktika. Dar daugiau — galima visai pagrįstai teigti, jog masinės emigracijos forma vykstantis Lietuvos "nukraujavimas" yra toji kaina, kurią kraštas moka už savo integraciją į ES bei vadinamąjį Vakarų pasaulį apskritai.
Problemos nėra?
Tačiau kol sąžiningesni mokslo atstovai, kaip jau minėtoji Stankūnienė, skambina pavojaus varpais, užsieninio kapitalo "klapčiukai" iš Lietuvos ragina per daug nesijaudinti. Štai "Swedbank" dirbantis Nerijus Mačiulis tvirtina, kad nėra ko bijoti. Pavyzdžiui, per pastaruosius tris mėnesius Lietuvos gyventojų skaičius net padidėjo (811 asmenų), o kad už tokių skaičių slypi milžiniški darbo migrantų iš Ukrainos srautai — neakcentuojama.
Betgi Mačiuliui ir į jį panašiems nėra reikšmės, kas ar iš kur tie fiksuojami krašto gyventojai. Pakanka vien skaičių, kuriuos dėliojant sukuriamas tam tikras valdančiųjų sluoksnių politiką pateisinantis vaizdas. O tikint juo, ar tiesiog žiūrint į reikalą elito akimis — menka čia bėda. Yra juk "globali Lietuva", įtraukianti į save lietuvių visuomenės viršūnėles, kurioms krašto ištirpimas Vakaruose — labai parankus.
Atviras klausimas
Žinoma, JTO ataskaitoje duota prognozė dar nebūtinai taps tikrove. Tai — dar nebūtinai galutinis istorijos nuosprendis, bet tik skaičiais parodyta dabarties Lietuvos trajektorija, iš kurios matyti vienas ryškiausių, o kartu — liūdniausių nuo TSRS nepriklausomos Lietuvos paradoksų. Lietuvybės skraiste prisidengęs antitarybinis nacionalizmas veda ne į ką kita, bet į pačių lietuvių ištirpimą kosmopolitinėje ES.
Situacija gali ir pakrypti. Pavyzdžiui, ekonominių ir geopolitinių sukrėtimų, netgi karų atvejais. O kas laukia Lietuvos ir Rytų Europos XXI amžiuje, kol kas negali būti vienareikšmiškai atsakyta, nes didžioji šio amžiaus dalis dar priešaky. Tačiau tendencijos yra aiškios, kaip ir tai, kas bus joms nepakitus. Tai — kaltės faktai dabarties Lietuvos "nacionaliniam" elitui. Atviras klausimas tik tas, ar pati tauta šitokį likimą pasitiks, ar vis dėlto kaip nors jo išvengs.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija