Lenkijos prezidento spaudos tarnyba paskelbė pranešimą, kuriame teigiama, kad Lenkija ketina sutikti 80-ąsias dramatiškų įvykių metines su šalimis, su kuriomis ji glaudžiai bendradarbiauja "siekdama taikos pasaulyje". Tai buvo NATO, ES nariai ir Rytų partnerystės šalys. Pastaruoju atveju tai — Baltarusija, Ukraina, Moldova, Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija. Be to, lenkai laukia JAV prezidento Donaldo Trampo ir pakvietė Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, rašo Aleksejus Stefanovas.
Rusijos politikos analitikai pokalbyje su Sputnik įvertino Lenkijos valdžios institucijų sprendimą pakviesti Vokietiją, kuri 1939 metais užpuolė Lenkiją, ir nepakviesti Rusijos, kuri 1945 metais ją išlaisvino.
"Tai šiurkštumas ir kvailumas"
"Jei lenkai kviečia visą Europą ir visus Rytų partnerius, bet nekviečia Rusijos, tai tikrai tik parodomasis gestas. Taip, Rusija nėra Rytų partnerystės narė, bet jei lenkai kviečia Baltarusiją, Ukrainą, Gruziją, Moldovą, kurios yra buvusios Sovietų Sąjungos narės, kurių pagrindas buvo Rusija, tai negražus gestas, lenkai rodo, kaip stipriai jie mūsų nemyli", — sakė Sputnik sistemos analizės ir prognozavimo centro prezidentas Rostislavas Iščenko.
Jis pabrėžė, kad kiekviena iš Rytų partnerystės šalių palaiko šiokius tokius santykius su Lenkija. Ir ne visada sklandžius. Su šalimis — Europos Sąjungos narėmis taip pat. "Pavyzdžiui, Lenkija, nors ir yra ES ir NATO sąjungininkė, bet svajoja su Lietuva atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Lietuva labai nerimauja dėl agresyvių Lenkijos ketinimų". Nepaisant to, Lietuva kviečiama rugsėjo 1 dieną į Vesterplatės kyšulį Gdanske.
"Lenkai neapsiriboja Vakarų bloko ribomis, jie kviečia didelio regiono — praktiškai iki Uralo — šalis, buvusias Sovietų Sąjungos dalimi, ir taip ignoruoja Rusiją. Tai, žinoma, yra jų teisė, tačiau net paprasto tarptautinio mandagumo ir šiltų santykių palaikymo požiūriu tai, be abejo, yra šiurkštumas ir kvailumas, nes jie iš to nieko negaus, tik priešišką požiūrį", — sakė Rostislavas Iščenko.
"Lenkijos laisvė mums kainavo 600 tūkst. gyvybių"
"Tai visiškai teisinga — mes juk nebuvome 1939 metų rugsėjo 1-osios dalyviai, todėl šiuo požiūriu mes tikrai neturime ką ten veikti. Bet daug įdomiau ne tai, kas ten vyksta, bet formuluotė — iškilmingai atšvęsti 80-ąsias karo pradžios metines. Aš suprantu, kad Lenkijai nėra ko ten švęsti — ji buvo nugalėta per 17 dienų. Ką konkrečiai jie nori atšvęsti? Aušvico ir kitų koncentracijos stovyklų, Varšuvos geto, specialių raiščių lenkams, Generalgubernijos vietoj Lenkijos steigimą?" — stebisi politologas Armenas Gasparianas.
Jis priminė, kad daugiau nei prieš 80 metų Lenkija paragino Vokietiją susivienyti ir pulti Sovietų Sąjungą. "Judeo-bolševizme", kaip tai vadinama. Tačiau vietoje to Adolfas Hitleris užpuolė Lenkiją ir ją užėmė šešeriems metams. "Ar tai lenkai nori atšvęsti?"
Tuo metu, kai rusofobiškus Varšuvos pareiškimus skelbia "ne tik kai kurie istorikai ir politikos ekspertai, bet ir šalies vadovų atstovai", apskritai, sunku pradėti bet kokį dialogą, mano politologas.
"Lenkija galėtų ir patylėti, nes Lenkijos valstybingumas buvo atkurtas Sovietų Sąjungos dėka, nugalėjus Vokietijos nacionalsocializmą. Lenkija gavo vokiečių žemes. Konkrečiau, Breslau tapo Lenkijos dalimi [dabar — Vroclavas — red.], Dancingas liko Lenkijos [dabar — Gdanskas — red.] dalimi. O galiausiai, tai buvo sovietų kariuomenė, kuri neleido iš lenkų padaryti muilo tiesiogine to žodžio prasme, ir tai mums kainavo 600 tūkstančių neįkainojamų kareivių ir pareigūnų gyvybių, kurie mirė mūšiuose dėl Lenkijos išlaisvinimo. Geriau apie tai dažniau prisimintų Lenkijos Vyriausybė", — sakė Armenas Gasparianas.
"Lenkija pati elgėsi kaip agresorius"
"Kaip teisingai pabrėžė Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas, bet kuris Didžiojo Tėvynės ir Antrojo pasaulinio karo jubiliejus šiandien negali vykti be Rusijos, kuri yra Sovietų Sąjungos paveldėtoja. Sovietų Sąjunga labai prisidėjo prie agresoriaus pralaimėjimo, pergalėje prieš Vokietiją. Tačiau šiandien Lenkijoje yra vykdoma atvira rusofobinė politika. Valdžia daro viską, kas įmanoma, kad istoriniai įvykiai atitiktų dabartinę Lenkijos vadovybės politinę darbotvarkę", — mano Rusijos karo istorijos draugijos direktorius Michailas Miagkovas.
Jis priminė, kad šiandien Lenkijoje numatyta išmontuoti 230 paminklų sovietų kariams-išlaisvintojams, tai vyksta Nacionalinio atminimo instituto, kuris "iš tikrųjų turi prokuratūros funkcijų, gali smerkti vienus ar kitus žmones, vykdo dekomunizacijos politiką, kuri iš tikrųjų yra rusofobinė politika", iniciatyva.
"Jie smerkia Sovietų Sąjungos veiksmus, o savo 1939 metų politiką jie gina ir pateisina. Tačiau neturime pamiršti, kad Lenkija prieš karą, Miuncheno susitarimo metu, vykdė agresyvią politiką. Kai Vokietija užėmė Sudetus, Lenkija kaip hiena nuplėšė Cešyno regioną iš Čekoslovakijos. Lenkijos vadovybė taip pat turėjo planų prieš Tarybų Sąjungą", — sakė Miagkovas.
Istorikas priminė, kad prieš pat karą Lenkija sudarė susitarimą su nacių Vokietija. 1939 metų vasarą vykusių anglų-prancūzų ir sovietinių derybų metu ji atsisakė leisti Raudonosios armijos padaliniams įveikti Vokietijos agresiją. "Taip pat vykdyta Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pasitikėjimo politika lėmė tai, kad Sovietų Sąjunga buvo priversta ginti savo nacionalinius interesus".
"Šiandien Lenkijoje daug kalbama apie 1939 metais rugsėjo mėnesį tariamą bendrą Vokietijos ir Sovietų Sąjungos užpuolimą. Tačiau nepamirškime, kad Raudonoji armija atėjo į Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos teritoriją, kurios 1921 metais buvo okupuotos Lenkijos, ir pagal Rygos sutartį buvo atimtos iš sovietinės Rusijos. Raudonoji armija įžengė į teritoriją, kurioje daugiausia gyveno etniniai ukrainiečiai ir baltarusiai. Tai įvyko rugsėjo 17 dieną, kai Lenkijos vyriausybė jau pabėgo, valstybė ir kariuomenė jau žlugo. Būtent šiuos dalykus šiandien Lenkijos istorikai bando pamiršti", — sakė Michailas Miagkovas.