VILNIUS, liepos 3 — Sputnik. 700 kilometrų frontas, šimtai tūkstančių nužudytų ir įkalintų nacių — 1944 metų liepos 3 dienos strateginės operacijos "Bagrationas" metu, kuri iš esmės nulėmė Didžiojo Tėvynės karo rezultatus, sovietų kariai išlaisvino Minską. Baltarusijos okupacijos metais vokiečiai čia sukūrė galingą gynybos sistemą, tačiau pagrindinės atakos kryptis juos labai nustebino. Kaip prieš 75 metus Raudonoji armija nugalėjo stipriausią Vermachto grupę — rašoma Nikolajaus Protopopovo RIA Novosti pateiktoje medžiagoje.
Sugriuvęs "balkonas"
Dabartinėje karo istorijoje "Bagrationas" laikomas didžiausia puolimo operacija ir, žinoma, viena iš pagrindinių ir sėkmingiausių Didžiosios Tėvynės karo metais. Operacijai pradėta ruoštis 1944 metais balandžio mėnesį. Pagrindinis tikslas buvo sunaikinti vadinamąjį "Baltarusijos balkoną" — 250 tūkstančių kvadratinių kilometrų projekciją, kuri apėmė visą Baltarusiją. Šios teritorijos sunaikinimas atvėrė kelią Sovietų kariams į Lenkiją ir Vokietiją, kas Vokietijos kariuomenės grupes "Šiaurės" ir "Šiaurės Ukraina" padarė labai pažeidžiamomis.
Operaciją vykdė keturi frontai — 1-asis Baltijos, 1-ojo, 2-ojo ir 3-ojo Baltarusijos padaliniai — tai 178 pėstininkų divizijos, 12 tankų ir mechanizuotų korpusų ir 21 brigada. Karius pridengė penkios oro pajėgos. Bendra sovietų pajėgų grupė viršijo 1,2 mln. žmonių, daugiau kaip keturi tūkstančiai tankų, beveik penki tūkstančiai lėktuvų, 34 tūkst. ginklų ir minosvaidžių. Specialus vaidmuo buvo skirtas partizanams, kurių tuo metu Baltarusijoje buvo apie 140 tūkst. Jie turėjo vykdyti diversijas priešo užnugaryje, trikdyti priešininkų susisiekimą ir užkirsti kelią atsargų tiekimui, pirmiems užgrobti tiltus ir upių perkėlas, sulaikyti juos, kol priartės pagrindinės pajėgos.
Hitleris nesitikėjo, kad didelio masto sovietų kariuomenė toliau atakuos Baltarusijos fronto dalį — Vermachto vadovybė manė, kad sovietų kariai toliau puola Ukrainą mėgindami išskirti "Centro" ir "Sever" armijos grupes. Todėl būtent čia vokiečiai perkėlė daugiau pajėgų. Vokiečiai planavo sulaikyti Raudonąją armiją Baltarusijos teritorijoje vien "Centro" kariuomenės pajėgomis. Tačiau, nepaisant to, naciai buvo gerai įsitvirtinę daugelyje gyvenamųjų vietovių — Vitebske, Babruiske, Mogiliove, Borisove, Oršoje ir Minske. Šias vietoves jie pavertė tikromis tvirtovėmis, tikėdamiesi kovoti šioje aplinkoje.
Vokiečių vadovybei Baltarusijos zona buvo labai svarbi — tai buvo buferis tarp Lenkijos ir Rytų Prūsijos. Iš čia galima buvo pulti Maskvą. Vokiečiai sukūrė čia ešeloninę gynybą iš kelių linijų iki 250 kilometrų gylio. Baltarusijos okupacijos metais naciai sugebėjo sukurti tūkstančius bunkerių, slėptuvių, apsirūpinti keičiamomis artilerijos pozicijomis ir gerai įrengtais šaudymo punktais.
Miškingos ir pelkingos vietos jiems buvo didelis privalumas — jie sumaniai panaudojo upes ir kitas natūralias kliūtis. Iš viso armijos "Centro" grupę sudarė apie 900 tūkst. žmonių, dešimt tūkstančių vienetų ginklų ir minosvaidžių, 900 tankų ir 1 350 lėktuvų.
Antrasis Stalingradas
Prieš sovietų vadovybę iškilo labai sudėtinga užduotis. Operacijos "Bagration" idėja buvo — iš karto pertraukti priešo gynybą šešiomis kryptimis keliais galingais, giliais keturių frontų smūgiais. Po to reikėjo stiprinti puolimą, panaikinti pagrindines armijos grupės "Centras" pajėgas Minsko regione. Tada sovietų kariuomenė turėjo atvykti į Lenkiją ir pasiekti Kauno — Balstogės — Liublino pasienius.
Operacija prasidėjo 1944 metais birželio 23 dieną. Prasidėjus gynybai Vitebske, Sovietų kariuomenei prireikė dviejų dienų — iš karto į "katilą buvo suvarytos" penkios Vokietijos divizijos. Praėjo dar dvi dienos, kad naciai būtų sunaikinti. Tą pačią dieną Orša buvo išlaisvinta. Taip pavyko sunaikinti kairiąją armijos grupės "Centro" šiaurinę dalį. Jau tada vokiečiai patyrė didžiulių nuostolių — daugiau kaip 40 tūkst. žmonių buvo nužudyti netoli Vitebsko ir Oršos, dar 17 tūkst. nacių pateko į nelaisvę. Mogiliovas buvo išlaisvintas birželio 28 dieną — čia Vermachtas prarado daugiau nei 30 tūkstančių kareivių ir pareigūnų.
Bobruiske priešo grupuotę sunaikino pirmojo baltarusių fronto kariai. Raudonosios armijos kovotojai turėjo veikti pelkėse, tačiau kartais tai buvo naudinga — dažnai vokiečiai nesitikėjo išpuolių iš pelkių, manydami, kad iš ten užpulti neįmanoma. Bobruiską puolė dvi dienas — vokiečiai bandė atblokuoti apsuptą miestą, bet visi jų bandymai buvo nesėkmingi. Birželio dvidešimt devintąją miestas buvo išlaisvintas nuo nacių. Dėl to Vermachto 9-oji armija buvo visiškai sunaikinta — vokiečiai prarado daugiau nei 70 tūkst. kareivių ir pareigūnų. Kelias į Minską buvo laisvas.
Praradę Slucką ir Nesvyžių, vokiečiai neteko pabėgimo maršrutų. Liepos pirmąją ir antrąją liepos 1-osios Baltarusijos fronto kariai priėjo prie Minsko — čia jie susidūrė su nauja 5-ąją vokiečių tankų divizija. Per kelias paras nuo sunkiausių mūšių šį divizija prarado didžiąją dalį įrangos ir personalo. Jau liepos 3 dieną ryte Minską įsiveržė Aleksėjaus Burdeino pirmasis tankų korpusas, o pirmojo Baltarusijos fronto pirmieji nariai atvyko į miestą iš pietų. Vokiečiai beveik nesipriešino, o dienos viduryje Sovietų kariai visiškai išlaisvino Baltarusijos sostinę.
Per Minsko puolimo operaciją buvo apsupta 4-oji Vokietijos kariuomenė — ji buvo likviduota per keletą dienų, daugiau nei 70 tūkst. nacių visam laikui liko gulėti Baltarusijos žemėje, dar 35 tūkst. papuolė į nelaisvę.
Verchmato vadovybė bandė atkurti gynybą ir stabilizuoti padėtį. Tačiau tam kritiškai truko atsargų. Naciams neturėjo jokio kito pasirinkimo, tik trauktis. Nedidelis skaičius tinkamų kelių ir pelkės privertė vokiečius susitelkti į karių atsitraukimą per Žlobino ir Rahačovo greitkelį, kuris palengvino Sovietų pilotams paieškas ir priešų sunaikinimą. Su didžiuliais smūgiais iš oro sprogdintojai ir šturmo lėktuvai sudegino dešimtis karinės įrangos kolonų.
Pagrindinis lūžis
Iš viso sovietų kariuomenė įveikė iki 280 kilometrų, nugalėdama apie 30 Vokietijos divizijų ir atlaisvindama didžiąją dalį Baltarusijos. Tada prasidėjo antrasis operacijos "Bagrationas" etapas — Raudonosios armijos puolimas Vilniuje, Gardine, Breste ir Šiauliuose. Liepos septynioliktą-aštuonioliktą dienomis sovietų kariai peržengė sieną su Lenkija, o rugpjūčio pabaigoje jie pasiekė Vyslos upę ir priartėjo prie Varšuvos. Štabas nusprendė netęsti puolimo ir pradėti gynybą — kariai buvo pavargę, reikėjo papildyti įrangos ir šaudmenų atsargas.
Per 68 kovų dienas Raudonoji armiją prarado daugiau nei 765 tūkst. žmonių — tai buvo žuvę, sužeisti ir dingę be žinios žmonės. Iš jų 178 000 žmonių žuvo.
Baltarusijos operacijos sėkmė leido smogti stiprius smūgius Vokietijos kariams Baltijos šalyse, Lenkijoje ir Rytų Prūsijoje. Vokietijos pralaimėjimas Baltarusijoje privertė vokiečių komandą perkelti reikšmingus rezervus iš Vakarų pusės, taigi sąjungininkų armijos nusileido Normandijoje ir sugebėjo atlikti puolimo operacijas palankiomis sąlygomis.
Vermachto nuostoliai sudarė daugiau nei 500 tūkst. žmonių. Iš 179 divizijų, veikiančių Baltarusijos teritorijoje, kelios dešimtys buvo visiškai sunaikintos, pusė prarado kovines pajėgas, prarado daugiau nei 50 procentų personalo. Buvo užfiksuota šimtų tūkstančių nacių netektis, įskaitant 21 generolą nelaisvėje.
Rezultatai buvo grandioziški, tačiau Vakarų sąjungininkai abejojo jų teisingumu. Tuomet TSRS vadovybė sugalvojo unikalią demonstraciją — 1944 metų liepos 17 dieną Maskvoje įvyko paimtų į nelaisvę vokiečių žygis. 57 tūkst. nacių, įskaitant jų vadus, ėjo miesto gatvėmis. Šiek tiek mažesni "paradai" vyko Kijeve ir Minske.
