Poniškas cinizmas, arba kaip Biržų miesčionys prieš našlaičius kovojo

Labai jau daug mūsuose kalbų apie skurdo, nelygybės ir atskirties visuomenėje problemas. Bet kalbos kalbomis, o darbai – darbais. Ir, kaip įprasta – šioje srityje lietuviško gyvenimo tikrovė teikia iš ties ne itin gerų pavyzdžių. Vienas naujausių – neseniai pasklidusi istorija apie būrį našlaičių Biržuose
Sputnik

Savivaldybei iškėlus iniciatyvą vaizdingoje Biržų vietovėje prie ežero pastatyti aštuoniems mažamečiams našlaičiams skirtus globos namus, sukilo tuo pasipiktinę gretimos Latvygalos gatvės gyventojai. Anot jų — čia vargo vaikams ne vieta, nes šie esą sudrumsią sunkiai pelnytą vietos ramybę.

"Tai rami, puiki vieta prie ežero, ateis vaikai – ir košmaras! Mes už vaikus, bet tik ne mūsų gatvėje! Šitiek metų gražinome aplinką, o dabar gražiausią kampelį norite atiduoti vaikams. Mes ne prieš vaikus, mes prieš tai, kad vaikus atkeltumėte čionai, į gražiausią vietą prie ežero", – cituojamas Latvygalos gatvės gyventojų pareiškimas.

Ekspertas paaiškino, kodėl Lietuva Europos Sąjungoje pasmerkta skurdui

Taip, "ne prieš vaikus", bet vietos jiems gaila... Be to, gražios. Tai ką, tada taip išeitų, kad tokios vietos – ne vaikams? Į tai šie veikėjai mintyse tikriausiai atsakytų neigiamai. Nebent, aišku, kalba eitų ne apie kokius tai našlaičius, bet būtent apie jų, t. y. vadinamojo elito vaikučius. Taip, būtent — elito. Nes, kaip žinia — Latvygalos gatvėje koncentruojasi ne kas kita kaip Biržų "grietinėlė" — pinigais ir turtu aptekę, savimi patenkinti verslininkai su savo poniutėmis. Žodžiu, tikri šios visuomenės gyvenimo šeimininkai.

Su tokiu Algirdu Kizniu priešakyje, vietos valdžiai jie įteikė peticiją prieš našlaičių namų statybą Latvygalos gatvėje. Kaip nekeista — valdininkai, sutikę tokį Biržų miesčionių pasipriešinimą, netruko nusileisti. O kitiems gretimos kaimynystės gyventojams teliko tik baisėtis tokia neva sėkmingų ir padoriųjų piliečių laikysena.

"Kirbėjo viena mintis: kokioje gatvėje aš čia gyvenu? Liko kartėlis. Viduramžiais pakvipo", — nuogąstavo vietinis visuomenininkas Aurimas Frankas.

Tuo tarpu minėtajam variantui atkritus, sklypą našlaičių globos namams pasiūlė kitos, Vinco Kudirkos gatvės gyventojai; jame dabar ir planuojama statyba.

Poniško cinizmo kultūra

Nors dėka sveikai nusistačiusių biržiečių ir atsirado tokia alternatyva – būtų per daug naivu Latvygalos gatvės gyventojų "protestą" palaikyti tiktai atskiru, nuo bendro Lietuvos visuomenės fono izoliuotu atveju. Priešingai — šių žmogelių reakcija į visiškai normalų siūlymą prie jų gatvėje esančio ežero įrengti vaikų globos namus (be to – vos aštuoniems mažamečiams vaikams!) atskleidžia mūsuose iš tiesų klestinčią tendenciją, tam tikrą poniško cinizmo psichologiją, galima net sakyti — kultūrą.

Nykstančio krašto sunkumai: ką rodo BVP augimas Lietuvoje

Kad visuomenė čia dalijasi į sėkme ir prestižu besipuikuojančias "viršūnes" ir apačioje šiaip ne taip egzistuojančius "runkelius" — žinome kiekvienas. Ne naujiena ir tai, kad priklausantieji "viršūnėms", pradedant feodalus primenančiais valdininkėliais ir verslininkais, baigiant politikieriais ir stambaus kapitalo savininkais — palyginti su likusia visuomene labai jau dažnai jaučiasi esantys lyg dievai, kone kokia tai "aukštesnioji rasė"...

Iš savo patogių, šiltų ir ramių vietelių aukštumos jie žvelgia žemyn su tikrų tikriausia panieka. Nepatekai į "žmonių" (t. y. į jų) tarpą?.. Vadinasi — pats kaltas; vadinasi — esi "lūzeris", "varguolis" ir visoks kitoks. Žodžiu — ne žmogus.

Būtent taip, kaip matėme, Biržų Latvygalos gatvėje žiūrima net į mažamečius našlaičius. Esą čia — kažkokie asocialai, valkatos, ar vos ne nusikaltėliai. Vietoje to, kad jiems padėtų kibtis į gyvenimą ir kaip tik tokiais netapti — pasiturintieji miesčionys juos stumia šalin. Tiek nuo savęs, tiek — be abejo — ir nuo "padoriajai publikai" skirtų parkelių, ežerų ir t. t. Ir kuo toliau — tuo geriau...

Sotus alkano neužjaučia...

Be abejo, tokiame fone kalbėti apie kažkokį solidarumą, ar apskritai jautrumą socialinėms problemoms nelabai išeina. Tačiau turint omeny Lietuvoje egzistuojančios nelygybės ir neteisybės mastus, kažko kito tikėtis būtų tiesiog naivu. Mat tokiomis sąlygomis, atitinkama "viršūnių" laikysena — nors šlykštus, bet tam tikra prasme natūralus dalykas.

Kam —  bizūno, kam— meduolių? Kaip naujasis prezidentas užkariaus lietuvių širdis?

Moralizavimai čia niekuo nepadės. Kaip žinia — Lietuva juk laikoma Marijos žeme, kur neva turėtų klestėti krikščioniška artimo meilė ir dorovė... O realybė veikiau primena džiunglių įstatymu paremtą socialdarvinizmą. Nes čia viešpatauja pinigai ir tie, kas jų turi. Tokie yra egzistuojantys visuomeniniai, ekonominiai santykiai, kuriuos palikus tokius, kokie yra — visa kita irgi liks po senovei... Todėl čia vertėtų nepamiršti liaudies išminties: sotus alkano neužjaučia. Taip ir čia — sotiems miesčionims į alkanuosius, tame tarpe ir vaikus – nusispjauti.

Lietuva — "susvetimėjimo fabrikas"

Vertėtų pridurti, kad toks cinizmas jau reiškiasi kaip tam tikra miesčionių ideologija. Štai vienas iš jų, taip vadinamos "aukštesniosios vidurinės klasės" Lietuvos ideologų Andrius Užkalnis neseniai paskelbė vieną straipsniuką: "Jūs patys pasirinkote savo skurdą". Antraštė kalba pati už save taip, kad kažką papildomai cituoti tiesiog nėra reikalo — viskas aišku.

Kam Lietuvoje reikalingi "naudingi idiotai"?

Verčiau reikėtų pritaikyti tokią logiką Biržams: gal ir čia patys našlaičiai pasirinko savąją padėtį? Tiesa, Užkalnis apie tai nerašo ir vargu, ar drįstų taip viešai pasakyti. Bet tokia jau jo logika, būtent — miesčionių logika. Ir kaip bebūtų gaila — šia logika, šia ideologija mūsuose užsikrečia dalis visuomenės. Tame tarpe ir nemažai didmiesčiuose karjeros siekiančio jaunimo.

Todėl tai, kad mūsų aptartu atveju cinizmo objektu tapo niekuo nekalti našlaičiai vaikai — lyg ir simboliška. Nes vaikai bei jaunimas, geruoju ar bloguoju — vis dėlto yra ateitis. Ateitis tokios Lietuvos visuomenės, kurią prieš porą metų VU profesorius Alvydas Jokubaitis gan taikliai įvardijo "susvetimėjimo fabriku". Ryšium su kuo natūraliai kyla klausimas: į ką gi tokioje visuomenėje skatinami išaugti vaikai? Kas iš jų išeis?

Klausimas, aišku — atviras. Į jį ilgainiui suaugdami atsakys tiktai patys vaikai. Tikėkimės, kad tokiu suaugusių pavyzdžiu jie neseks, o verčiau ieškos kitų – švaresnių, doresnių kelių...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.