Kad ir keista, situacija Lietuvoje visuomet patenkintas "Swedbank" ekonomistas Nerijus Mačiulis patį klausimą laiko beprasmiu. Argumentuoja jis skaičiais: štai dar 2004 metais, Lietuvai tik stojant į ES, visiškame skurde buvo trečdalis krašto gyventojų. O šiandien tokių — vos vienas iš 10. Todėl esą padaryta milžiniška pažanga, kurios paneigti tiesiog neįmanoma.
Visgi toks optimistiškai skambantis Mačiulio vertinimas remiasi ne vien duotais skaičiais, bet dar ir nė kiek ne mažiau (o gal net daugiau!) svarbių aplinkybių nutylėjimu. Iš viso jų galime išskirti dvi.
Pirma, per laikotarpį, praėjusį nuo minėtų 2004-ųjų metų, Lietuva neteko šimtų tūkstančių (jei ne viso milijono) gyventojų. Tai lėmė masinė, ekonominių veiksnių motyvuota emigracija į Vakarus. O žymiai sumažėjęs gyventojų skaičius, savo ruožtu, trumpalaikėje perspektyvoje palengvina ekonominę naštą. Tai — tam tikras "apsauginis vožtuvas", kuriuo išleidžiamas priešingu atveju socialinį sprogimą sukelti galintis garas.
Antra, absoliutaus skurdo rodikliai dar ne viską pasako. Kitas ekonomistas Romas Lazutka (polemizuodamas prieš Mačiulį) teisingai pažymi, kad problema būtent santykiniame skurde, kuris Lietuvoje nė kiek nemažėja. Nors bendras standartas lyg ir kyla, su juo auga ir pragyvenimo kaina. Lyginant su esančiais "viršūnėse", esantys "apačioje" kaip buvo, taip lieka visuomenės užribyje. Žodžiu, jų socialinė padėtis ir, atitinkamai, jų galimybės iš esmės nesikeičia.
Labiausiai skursta pensininkai
Daugiausia skurstančių Lietuvoje atsiranda tarp pensininkų. Todėl kitas ekonomistas Žygimantas Mauricas ne be pagrindo teigia žemas pensijas esant skurdo Lietuvoje priežastimi. Mūsuose pensijos ES mastu tikrai menkos, dažnu atveju nesiekiančios net 340 eurų (kai santykinio skurdo rizikos riba skaičiuojama ties 345 eurais). Čia įeina ir vos 245, ar 122 eurų pajamas gaunantys žmonės. Klausimą, kaip išgyventi tokiems – aukščiau minėtasis Lazutka palieka retoriniu, visgi pridurdamas, kad tokiais atvejais neapsieinama be kokių nors papildomų pajamų.
Šiuo, t. y. skurdo ir socialinės atskirties požiūriu Lietuva nei kiek neatsilieka nuo tokių ES "lyderių", kaip Rumunija, Bulgarija, ar mūsų kaimyninė Latvija. Apie tai įspėjamai kalba net Europos Komisija. Tačiau kai kurios kitos buvusio socialistinio bloko šalys, antai Čekija ir Slovakija – žymiai geriau tvarkosi su šiomis problemomis per atitinkamą progresyvinių bei pridėtinės vertės mokesčių politiką. Todėl, anot Lazutkos – sprendimas čia nėra neįmanomas.
Deja, mūsuose konkrečių žingsnių šia linkme kol kas nematyti. O nors naujai prezidento kėdėn atsisėdęs Gitanas Nausėda kone visą savo rinkiminę kampaniją kalbėjo apie "gerovės valstybę" ir minėtuosius progresyvinius mokesčius – kol kas konkretumo jokio nėra. O be jo negalimos ir jokios realios permainos.
Rūmų ekonomistams – rūmų problemos
Apskritai ginčytis su dauguma Lazutkos įžvalgų būtų bergždžia. Ir todėl – nereikalinga. O kai dėl Mačiulio, daug ką paaiškina jo einamos pareigos "Swedbank". Kadaise dar marksizmo klasikai teigė, kad kol rūmų filosofai tarnauja kunigams, rūmų ekonomistai atlieka tam tikrų intelektualinių liokajų rolę kapitalistams. "Jie yra suinteresuoti, jie atstovauja aukščiausius visuomenės sluoksnius, finansiškai turtingiausius", – taip Mačiulio ir į jį panašių laikyseną taikliai apibūdino patsai Lazutka.
Iš tiesų taip ir yra. Kaip taisyklė, Mačiulis nuolatos ieško argumentų, kuriais galėtų paneigti pūliuojančių Lietuvos visuomenės gyvenimo piktžaizdžių buvimą. Bet kaip kažkada pažymėjo vienas mąstytojas – esant norui, argumentų galima rasti bet kam. Netgi didžiausiai nesąmonei. Taip yra ir čia, "Swedbank" ekonomistui žaidžiant seną gerą sofistikos žaidimą. Liaudiškai tariant – rūmų ekonomistams, rūmų problemos. Tad ko dar norėti?
Nykstančio krašto sunkumai
Bet panašu, kad yra tam tikrų niuansų, į kuriuos savo pasisakymuose kaip reikiant neatsižvelgia ne tiktai N. Mačiulis, bet ir daug arčiau tiesos esantis Lazutka. O būtent – to, kokią ilgalaikę reikšmę turės jau dabar Lietuvą slegiantis demografinis faktorius.
Be abejo, teigdamas, kad skurdo Lietuvoje priežastis – mažos pensijos, Mauricas apčiuopia dalį tiesos. Bet tiktai dalį. Ir ne tik todėl, jog apie kitas problemas (kaip ir dera rūmų ekonomistui...) jis iš esmės tyli. Mat imantis Lazutkos siūlomų priemonių – padėtį pagerinti tikrai galima. Tačiau anksčiau ar vėliau situaciją smarkiai pasunkins jau vykstantis visuomenės senėjimas ar, tiesiai tariant – jos nykimas.
Jau dabar JTO prognozuoja, kad iki 2050-ųjų Lietuvoje gyvens 2,1 mln. žmonių, iš kurių ⅓ bus vyresni, kaip 65 metų amžiaus. O iki XXI amžiaus galo žadama vos 1,5 mln. gyventojų, kurių sudėtis (pagal amžių) irgi bus atitinkama. Tiesa, žvelgiant vien ekonominio naudingumo požiūriu – šiuos praradimus bent dalinai gali kompensuoti masinė pigios darbo jėgos (tiek iš Ukrainos, tiek, pavyzdžiui, Azijos kraštų) imigracija. Tačiau atsirasiančių infrastruktūrinių spragų tai vis tiek iki galo neužpildys.
O be to, verta nepamiršti, kad netgi augantis BVP toli gražu nenusako realaus materialinio augimo. Pasaulyje esama daug nedidelių, faktiškai nieko nekuriančių ir neaugančių šalių, turinčių milžiniškus BVP (vienam gyventojui) rodiklius. Pavyzdžiui, Liuksemburgas, Lichtenšteinas, Monakas ir t. t. Gyvendamos iš ofšorų ir apskritai finansinių spekuliacijų, žodžiu, kitų kraštų sąskaita – jos sudaro tam tikrą parazitinių valstybių, arba, anot klasikų – "valstybių-rentininkių" kategoriją.
Augantis Lietuvos BVP šiuo požiūriu – ne be klaustukų. Nors, aišku, teoriškai ir jai egzistuoja galimybė "prasimušti" į tokių valstybių gretas (kiek kuklesniu, bet tikrai aktualiu pavyzdžiu galėtų būti Airija XX amžiaus pabaigoje, kurioje realizuotas ir aukštas pragyvenimo lygis, ir taip vadinama "gerovės valstybė", ir t. t.). Tačiau praktinės šito galimybės – labai jau abejotinos.
Todėl belieka konstatuoti, kad po gana ištaigingu augančio BVP fasadu dabartinės Lietuvos pamatuose slypi tikrų tikriausia tiksinti demografinė bomba. Esant tokiai vystymosi trajektorijai, kokia yra dabar – jos sprogimas tėra tik laiko klausimas. Tuo tarpu vis labiau kosmopolitiško Lietuvos valdančiojo elito tai per daugiausiai nedomina. O ar paprastus lietuvius domina?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
