Kremlius negavo (bent jau iki šiol) JAV prezidento kvietimo Vladimirui Putinui į kitą G7 viršūnių susitikimą. Primename, kad tokį ketinimą išreiškė Donaldas Trampas pasibaigus susitikimui Biarice, tuo padėdamas išraiškingą tašką, rašo RIA Novosti medžiagoje autorė Irina Alksnis.
Apskritai ten, kaip žinome, viskas klostėsi neblogai.
Dalyviai sutarė dėl galutinės deklaracijos ir niekas net neatšaukė savo parašo ant dokumento — kaip Donaldas Trampas pernai. Šiuo metu vien jau tai galima laikyti dideliu laimėjimu, nes beveik dėl pusės aptariamų punktų kyla esminių "septyneto" nesutarimų.
Pavyzdžiui, Vakarai, be abejo, vieningai priešinasi Irano branduolinių ginklų kūrimui. Šiuo klausimu tarp amerikiečių ir europiečių nėra jokio kompromiso dėl darbo metodų. Jau daugiau nei metus Europa sėkmingai vengia imtis griežtų priemonių, ir kuo toliau, tuo mažiau šansų, kad Vašingtonas pakeis situaciją.
Teherano užsienio reikalų žinybos vadovo Džavado Zarifo atvykimas į aukščiausiojo lygio susitikimą asmeniniu Emanuelio Makrono kvietimu nieko nepakeitė. Kiekvienas liko prie savo pozicijos: Trampas atsisakė susitikti su juo, Iranas nenorėjo diskutuoti apie savo raketų programą. Nebent Prancūzijos vadovybė gali sau priskirti keletą susitikimų su Irano ministru, tačiau jų prasmė ir rezultatas visiškai neaiškūs.
Be to, "septynetas" ragina pagerinti PPO veiksmingumą ir sumažinti reguliavimo kliūtis. Tik tai vyksta plačiai paplitusio protekcionizmo ir daugėjančių prekybos karų, kuriuos inicijavo klubo nariai, fone.
Vašingtono ir Pekino konfliktas pasiekė tokį mastą, kad dreba visa pasaulio ekonomika. Britanija su ES negali susitarti dėl "skyrybų" sąlygų. Tiesa, atrodo, kad JAV ir Prancūzija pasiekė "preliminarų susitarimą" dėl Paryžiuje įvedamo "Google mokesčio", dėl kurio Trampas grasino apriboti prancūziško vyno importą. Tačiau klausimas, ar jis bus galutinis, išlieka atviras, nes vis daugiau pasaulio lyderių savo veiksmuose vadovaujasi principu "aš toks staigus ir nenuspėjamas".
Be to, į aukščiausiojo lygio susitikimo deklaraciją buvo įtraukta Libija (raginimas siekti ilgalaikių paliaubų), Honkongas (raginimas vengti smurto) ir Ukraina (Vokietijos ir Prancūzijos pažadas artimiausiomis savaitėmis organizuoti susitikimą Normandijos formatu) — žodžiu, visiems žinomos ir bevaisės pozicijos "už viską, kas gera, ir prieš viską, kas bloga". Net pats konkrečiausias tikslas — susitikimas Normandijos formatu — kelia rimtų abejonių. Vargu, ar jo rezultatas bus kas kita, kaip nuoširdus Vladimiro Zelenskio džiaugsmas dėl jo paties dalyvavimo lygiomis sąlygomis aukščiausiojo lygio renginyje su pagrindiniais pasaulio lyderiais.
Už komunikacijos rėmų liko Rusija (kuri tapo nuolatiniu Vakarų ginčų objektu), aplinkosaugos problemos (mėgstamiausias Emanuelio Makrono "žaislas" ir gilios Donaldo Trampo paniekos objektas) ir, žinoma, asmeninės pasaulio lyderių, kurie, atrodo, pasiryžo konkuruoti tarpusavyje dėl viešai rodomų ambicijų ekscentriškumo, savybės. Ir jei per pastaruosius porą metų prie Amerikos prezidento visi daugiau ar mažiau priprato, tai jo pėdomis sekantys Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas ir Prancūzijos prezidentas sukelia aiškų absurdo poskonį viskam, kas vyksta.
Vis dėlto kitas viršūnių susitikimas žada būti dar įdomesnis, nes jis vyks JAV, ir neabejojama, kad Baltųjų rūmų šeimininkas ras būdą nurodyti kolegoms jų vietą klube taip, kaip jis tai įsivaizduoja.
G7 formato krizė pastaruoju metu tapo įprastu dalyku, tačiau išvardijant konkrečias temas, kurios skaldo Vakarus iš vidaus, dažniausiai nepastebima pagrindinio dalyko: tokių problemų atsiradimas prieštarauja pačiai G7 esmei ir prigimčiai.
Neoficialus pirmaujančių Vakarų šalių forumas buvo įkurtas 1975 metais. Kaip jų vienybės simbolis ir praktinis įsikūnijimas: pirmiausia, priešinantis TSRS, vėliau — vienpolio pasaulio lyderių ir pagrindinių naudos gavėjų klubo forma. Žinoma, viduje buvo tam tikra hierarchija ir tam tikra trintis, tačiau planetos mastu G7 buvo galingas partnerių, sąjungininkų ir bendraminčių vienybe.
Rusijos prisijungimas prie klubo narių 1997 metais nieko nepakeitė. G8 formulė atrodė kaip G7 + 1, kur Maskva stovėjo šalia, bet nebuvo bendruomenės dalis.
Ko gero, ne vienas egzistuojantis tarptautinio bendradarbiavimo formatas, nesvarbu, ar tai būtų G20, ar BRICS, gali pasigirti, kad jis grindžiamas panašiu vieningumo ir sutarimo lygiu. Greičiau atvirkščiai: visur atsiranda bendradarbiavimo principas nuosekliai įveikiant iškylančius nesutarimus.
Kas neseniai buvo svarbiausias "septyneto" pranašumas, dabar virto pavojingu pažeidžiamumu. Prieštaravimų ir konflikto paaštrėjimas tarp formato dalyvių pavertė klubą, kuris kelis dešimtmečius valdė pasaulį, "bendra virtuve". Įdomu stebėti vis garsesnius ir gausesnius skandalus joje, tačiau apie kitką kalbėti netenka.
Rusijoje daugeliui palengvėjo sužinojus, kad aukščiausiojo lygio susitikime nepavyko pasiekti sutarimo dėl Maskvos kvietimo į kitų metų renginį. Šiame sprendime kai kurie netgi matė vienašališkų nuolaidų Rusijos vadovybei grėsmę spaudžiant konsoliduotus Vakarus. Vis dėlto yra įtarimų, kad patys klubo nariai daug labiau bijo Maskvos sugrįžimo, nes pastaraisiais metais Vladimiras Putinas įgijo tiesiog demonišką reputaciją intensyvėjant prieštaravimams ir skilimo provokacijoms antirusiško fronto gretose.
Taigi, neaišku, kas turėtų bijoti labiau.
Kalbant apie galimą asmeninį Trampo kvietimą Vladimirui Putinui reikia priminti: Rusijos prezidentas savo ruožtu jau pakvietė Amerikos vadovą švęsti Pergalės dieną kitais metais. Pirmiausia vertėtų sulaukti atsakymo iš Ovaliojo kabineto.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.