Makronas jau seniai mato save ateities Europos lyderiu, ir jį reikėtų pagirti už tai, kad nori diskutuoti apie ES raidos strategiją. Tiesa, Lietuvai ji turėtų labai nepatikti, nes apie JAV ir Rusiją joje kalbama ne taip, kaip Vilniuje. Klausimas — ar Prancūzijos vadovo vizija turi perspektyvų, ir jeigu taip, ką tuomet daryti Lietuvai?
Europinis galios centras
Makrono kalba nustebino dviem dalykais. Pirma, jis realistiškai pažvelgė į besikeičiantį pasaulį. Kitaip tariant, Prancūzijos vadovas atvirai pasakė tai, kas matoma plika akimi, bet ko daug kas Vakaruose nenori pripažinti: anot jo, Vakarų hegemonijos era baigėsi, nes Amerika padarė nemažai klaidų, iškilo Kinija ir Indija, sėkmingai savo strategiją vykdo Rusija.
O svarbiausia tai, kad, pasak Makrono, šių valstybių—civilizacijų veiksmuose juntamas įkvėpimas, kurį prarado Europa. Taip pat tai, kad žmonės Vakaruose vis labiau nusivilia klasikine liberalios demokratijos ir rinkos ekonomikos paradigma, nes ji daugiau neatitinka jų politinių ir ekonominių lūkesčių, o vadinamieji "autoritarai" vis dažniau efektyviai sprendžia esmines problemas.
Apibendrindamas Makronas buvo kategoriškas — jeigu nieko nedarysime, Europa žlugs. Klausimas — ką daryti? Prancūzijos lyderis pasiūlė tris variantus. Pirmas — pasirinkti, kurios supergalios (JAV ar Kinijos) "jaunesniaisiais broliais" europiečiai nori būti. Antras — bandyti laviruoti (faktiškai, kai viena substancija eketėje). Trečias — tapti galios centru ir žaisti savo žaidimą.
Kadaise buvęs Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma parašė knygą su garsiu pavadinimu "Ukraina — ne Rusija". Dabar Makronas iš esmės pasakė, kad Europa — ne Amerika: jų požiūris į įvairius dalykus (pavyzdžiui, humanizmą) skiriasi, ir todėl pirmas — JAV pavaldinio — variantas europiečiams netinka. Būti prisitaikėliu su nuostata "ir vieniems, ir kitiems" irgi netoliaregiška ir nesolidi galimybė. Tokiu būdu, lieka galios centro vaidmuo, tačiau tam, Makrono manymu, reikia padaryti du svarbius dalykus.
Pirma, sustiprinti Europą taip, kad ji taptų savarankiška gynybos, pramonės ir finansų srityje. Paprastai tariant, ES reikia sukurti savo kariuomenę, kuri galėtų veikti nepriklausomai nuo NATO, gaminti kuo daugiau sau reikalingų prekių Europoje ir sustiprinti eurozoną, sumažinant savo priklausomybę nuo dolerio. Trumpai tariant, reikia ištrūkti iš transatlantinės vergovės.
Antras kertinis dalykas, kurį, anot Makrono, privalo padaryti Europa, tai surasti bendrą kalbą su Rusija, be kurios neįmanoma stabili ir efektyvi europinė saugumo architektūra. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad Prancūzijos vadovas nesiūlo teigiamai vertinti kiekvieną Kremliaus žingsnį, bet aiškina, kad sankcijas jos atžvilgiu ragina išlaikyti tie, kurie nenori Europos bendradarbiavimo su Maskva.
Taigi, jeigu vadovautumės Makrono logika, artimais draugais ES ir Rusijai tapti būtų sunku, bet partnerėmis "Didžiosios Eurazijos" koncepcijos (Kinija+Rusija+ES) rėmuose jos būti privalo.
Lietuvos šokas
Akivaizdu, kad Lietuvai tokia Prancūzijos vadovo vizija didžiąja dalimi yra nepriimtina, nes Vilniui Amerika yra pagrindinė pasaulio valstybė, kuri negali daryti klaidų, transatlantinis ryšys (o tiksliau Europos paklusnumas jame) negali būti kvestionuojamas, o partnerystė su Rusija iš viso kažkokia beprotybė.
Tačiau kalbėti šiuo atveju reikia ne tik apie Makrono pasiūlymų turinį, bet ir apie jų praktinio realizavimo perspektyvas. Kitaip tariant, galima visiškai su jais nesutikti, bet jeigu jiems pritars didžioji dalis Europos, Lietuvai būtų labai sunku toliau laikytis savo dabartinės pozicijos. Klausimas — ar pritars?
Turbūt, svarbiausias žodis pastaruoju atveju turėtų priklausyti Vokietijai. Bet ten Angelos Merkel "saulėlydis", o jaunas ir energingas Makronas pagrįstai pretenduoja į naujo vienvaldžio Europos lyderio vaidmenį. Žinoma, galima pasakyti, kad jis turi daug problemų Prancūzijoje, ir po kurio laiko jo gali nebelikti Eliziejaus rūmuose, o kartu iškeliaus ir jo idėjos. Tačiau reikia suprasti vieną svarbų dalyką.
Makronas — tai ne asmenybė, o reiškinys, labai įtakingų Europos jėgų (pavadinkime jas "europine gilumine valstybe", kuri nori federalistinės ES ir iš niekur atvedė jį į valdžią) pozicijos transliuotojas. Ir jeigu išeis jis, ateis (bus "paskirtas prezidentu") kažkas kitas, kas sakys tą patį. Kitaip tariant, Makrono vizija — tai nauja europinio elito, kuris, atrodo, nusprendė, kad antieuropietiškas "trampizmas" Amerikoje gyvuos ilgam ir kad Kinijos ir Rusijos "Didžiosios Eurazijos" idėja verta dėmesio darbotvarkė, kuri bus nuosekliai realizuojama.
Žinoma, užtikrintai teigti, kad šį geopolitinį planą lydės sėkmė, negalima (todėl, kad Amerika neleis, Rusija neparems, Europoje nepavyks susitarti ir taip toliau), ir galiausiai ES, kaip perspėjo Makronas, gali žlugti (dezintegruotis). Tačiau gali būti, kad projektas išdegs, ir tuomet Lietuva tiesiog privalės taikytis prie naujų strateginių aplinkybių.
Tam, kad šis prisitaikymas prie vienokios ar kitokios situacijos nebūtų skausmingas, dabar geriau nedaryti staigių vienareikšmiškų judesių užsienio politikoje, stebint galingųjų santykių aiškinimąsi. Svarbiausia — laiku suprasti, kas laimi, ir prisijungti prie nugalėtojo stovyklos. Ciniškas pragmatizmas? Taip, bet mažai valstybei pats tas.
Apskritai, galima teigti, kad Makrono žodžius reikia vertinti labai rimtai, nes jis kalba apie fundamentalius dalykus, kuriuos planuoja realizuoti labai stiprios Europos jėgos. Reikia tikėtis, kad Lietuvos vadovai tai supranta ir yra pasiruošę pragmatiškai reaguoti į galimas globalias permainas (nors kartais susidaro įspūdis, kad jie gyvena kažkokioje kitoje tikrovėje).
Šiame kontekste bus įdomu stebėti Ukrainos taikos procesą ir sulaukti Gitano Nausėdos susitikimo su Makronu.
Pučia permainų vėjai, ir norisi galvoti, kad Lietuvai viskas nesibaigs taip, kaip Margaret Mitchell romano pavadinime...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.