Gyvenimas nestovi vietoje. Viskas keičiasi — taip pat pagrindinių Vakarų valstybių požiūris į Rusiją ir Ukrainą. Tačiau Lietuva, atrodo, nejaučia ir nesuvokia permainų, toliau gyvendama praeitimi, kas gali neigiamai paveikti jos ateitį. Ir vardan ko — Ukrainos, kuri pati nežino, ko nori ir ką darys rytoj?
Goodbye, Amerika, oh
Norint suprasti, kiek pagrįsta "akla" Lietuvos parama niekur savęs nerandančiai Ukrainai, būtina įvertinti naujausius pokyčius tarptautinėje politikoje.
Neseniai Kijevas pagaliau sutiko su vadinamąja "Štainmejerio formule", ko reikalavo Maskva, Paryžius ir Berlynas. Tiesa, iš pradžių Ukrainos prezidentas Vladimiras Zelenskis bandė gudrauti ir nuvyko ieškoti paramos į Ameriką, tikėdamasis, kad Donaldas Trampas pastatys Rusiją ir Europą į vietą.
Bet Vašingtone jo laukė net ne šaltas, o ledinis dušas. Švelniai tariant, šiandien ten Donbasas, Krymas ir apskritai Ukrainos likimas beveik niekam nerūpi, ir niekas jos ten negerbia, ką parodė Trampo pokalbio su Zelenskiu paviešinimas ir pastarojo veido išraiška prezidentų susitikimo metu.
Ir štai po tokio "sėkmingo" vizito ir specialaus JAV atstovo Ukrainai Kurto Volkerio atleidimo, Kijevui, greičiausiai, tapo aišku, kad Amerika "Minsko procese" jam nepadės, ir reikia orientuotis į Europą. O kas ten? O ten į pirmąjį planą išeina Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas, kuris nusprendė "perkrauti" santykius su Rusija, pradedant nuo konflikto Ukrainoje sureguliavimo.
Todėl Zelenskiui ir teko sutikti su "Štainmejerio formule", bet ukrainiečių cirkas ETPA tęsiasi, nors tas pats Makronas ten aiškiai pakartojo savo idėjas. Viena vertus, tai jų problemos. Kita vertus, Lietuva, remdama neadekvačią Ukrainą, blogina savo padėtį naujoje Europos politikoje, nesuprasdama, ar nenorėdama suprasti svarbių pokyčių joje ir Amerikos darbotvarkėje.
Tu nukrisi — mes nukrisime
Ieškodamas žodžių, kurie tiktų dalies pavadinimui, straipsnio autorius prisiminė aukščiau pateiktą frazę iš žinomo amerikietiško filmo apie gaisrininkus. Jo politinė esmė ta, kad Vilnius, atrodo, pasiruošęs konfliktuoti su Europa ir dėl to nukentėti kartu su Kijevu.
Zelenskio vizitas į Ameriką, Volkerio atleidimas ir ES lyderių aktyvumas "Minsko procese" turėjo priversti Lietuvą bent jau susilaikyti nuo staigių žingsnių santykiuose su Ukraina ir ramiai palaukti, kuo visa tai baigsis (kas bus Ukrainoje, ar įvyks, ir jei taip, ką duos Normandijos ketverto susitikimas, ir taip toliau). Tačiau Lietuva nelaukia ir toliau važiuoja sena vaga, kartu su Latvija, Estija ir Gruzija suformuodama ETPA Ukrainos rėmėjų grupę "Baltic Plus" prieš "Rusijos agresiją" ir už "pamintas Europos vertybes".
Šiame kontekste norisi paklausti — o kur didieji ukrainiečių draugai britai ir švedai, kur lenkai? Kaip pažymėjo vienas ekspertas, turbūt, nenori kartu su neadekvačiais ukrainiečiais būti pajuokos objektu? Ir kodėl, pavyzdžiui, Estijos delegacija pareiškė, kad visgi ketina dalyvauti Asamblėjos darbe, nes, "esant tokiai sudėtingai situacijai, Estija turi dalyvauti dialoge"?
Kitaip tariant, visi vienaip ar kitaip bando apsidrausti, išlaukti, ir tik Lietuva pasirengusi beatodairiškai "kristi žemyn" Europos akyse kartu su desperatiška Ukraina. Ji kaip tas vėžlys iš animacinio filmo, kuris nuolat apsirengdavo ne pagal orą — visą laiką vienu žingsniu atsilieka nuo pasikeitusių pasaulio realijų ir užsispyrėliškai kabinasi į praeitį.
Žinoma, ETPA nėra labai reikšminga organizacija, tačiau elgesys joje parodo (taip pat Prancūzijai), kokia yra Vilniaus užsienio politika. O ta politika šiandien "pučia prieš europinį vėją", nepaisydama reikšmingų permainų ES ir JAV požiūryje į Rusiją ir Ukrainą.
O jeigu "neįsipaišai" į "trendą", galiausiai gali likti pašonėje, ir belieka tik tikėtis, kad vieną dieną Makronas nepasakys Gitanui Nausėdai: "Ir vėl praleidote gerą progą patylėti"...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija