"Atlantistai" prieš federalistus — ką norėjo pasakyti Heikas Masas?

Vokietijos užsienio reikalų ministras Heikas Masas parašė programinį straipsnį apie Europos saugumą. Kaip jį vertinti?
Sputnik

Neseniai Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas pareiškė, kad "NATO smegenys mirusios", o Europa turi "atsibusti" ir pati pasirūpinti savo saugumu. Jis pretenduoja į ES lyderio vaidmenį, nuolatos sakydamas strategines kalbas apie Sąjungos ateitį.

Šiame kontekste imta teigti, kad Vokietija su Angela Merkel, kuri greitai pasitrauks iš savo posto be tinkamos (autoritetingos) pamainos, nustumiama į šalį, ir naujuoju ES "karaliumi" tampa Prancūzijos vadovas. Suprantama, kad anksčiau ar vėliau jis turėjo sulaukti is Berlyno kažkokio atsako. Šiuo atveju tai Vokietijos užsienio reikalų ministro Heiko Maso (Heiko Maas) straipsnis.

Jokios Europos be Amerikos         

"Mes turime prisiimti atsakomybę, jeigu mes norime išsaugoti bendrą Vokietijos ir Europos saugumą. Prezidentas Makronas buvo teisus, kai akcentavo stiprios ir suverenios Europos būtinybę. Ateityje mes, europiečiai, turėsime prisiimti žymiai didesnę atsakomybę už savo saugumą. Todėl mes intensyviai dirbame su Prancūzija, siekdami glaudesnio bendradarbiavimo Europos saugumo srityje", — rašo Masas.

Ušackas palaikė Makrono pasisakymus apie "NATO smegenų mirtį"

Tačiau pagrindinė jo mintis tokia: "Vokietijos nuomone, sužlugdyti NATO tikrai būtų klaida. Be Jungtinių Valstijų nei Vokietija, nei Europa negalės efektyviai apsiginti. Tai neseniai aiškiai patvirtino Rusija, pažeisdama Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį. Būtų neapdairu vykdyti užsienio ir saugumo politiką be Vašingtono ir pavojinga atskirti Europos saugumą nuo Amerikos saugumo".

Maso išvada: "NATO aljansas bus mums reikalingas ilgai. Ir tą dieną, kai Europa galės apsiginti pati, mes vis tiek turėtume norėti NATO. Mes tikrai norime stiprios ir suverenios Europos. Tačiau ji reikalinga mums kaip stipraus NATO aljanso dalis, o ne kaip jo pakaitalas".

Kartu Vokietijos URM vadovas pabrėžė, kad "mes neturime skaldyti Europos saugumo srityje". Jo teigimu: "Vokietija netoleruos jokių specialių susitarimų su Maskva ar dar kuo nors. Mūsų kaimynai Lenkijoje ir Baltijos regione gali būti tikri, kad jų saugumas yra mums toks pat svarbus kaip mūsų". Kitaip, anot Maso, jie sieks, kad jų ateitimi dvišalių susitarimų pagrindu pasirūpintų JAV, o stiprioje ir suverenioje Europoje niekas negali likti už borto.

"Šiais dramatiškais laikais mes turime atkakliai siekti stiprios Europos — bet ne tam, kad pakeistume transatlantinį aljansą, o tam, kad ji taptų jo atgimimo varikliu. Vokietija turi imtis centrinio tarpininkavimo ir balansavimo vaidmens — tiek Europos viduje, tiek santykiuose su Jungtinėmis Valstijomis", — apibendrino Masas.

Tarno psichologija ar ilgalaikis žaidimas?

Vokietijos užsienio reikalų ministro straipsnis yra naudingas tuo, kad dabar europiečiai gali rinktis tarp dviejų ateities vizijų — Makrono, kuris faktiškai siūlo savarankišką federalizuotą Europą, ir Maso, kuris aiškiai suformulavo ne tiek vokišką (šioje šalyje yra nemažai kitaip manančių žmonių), kiek "atlantistinę' poziciją. O pastarojoje labai daug ginčytinų dalykų.

ES kuria savo priešraketinės gynybos sistemą. Tačiau Lietuvos nekviečia

Pirma, Masas sako, kad be Amerikos Europa neapsigins. O nuo ko jai reikia gintis? Gal Amerika gina Europą kokiame nors kare? Tiesa, yra "agresyvi" Rusija, kuri, pavyzdžiui, "pažeidė" Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį. Tačiau iš tikrųjų tai amerikiečiai be jokių rimtų įrodymų, siekdami savo interesų, sugalvojo, kad Maskva pažeidė minėtą sutartį. Be to, kodėl "pažeidėjas" kreipėsi į Europą su pasiūlymu nedislokuoti joje trumpojo ir vidutinio nuotolio raketų?

Kitaip tariant, Masas sugalvojo europiečiams grėsmę ir sako, kad apsiginti nuo jos ji gali tik padedama JAV. Dar daugiau, jis teigia, kad JAV ir NATO reikalingos net stipriai Europai, kas jau panašu į baudžiauninko, kuris nežino, ką daryti be pono, psichologiją. Gal Vokietijai laikas atsikratyti savo nepilnavertiškumo komplekso, kuris buvo suformuotas jai po Antrojo pasaulinio karo, ir pabandyti gyventi be nurodymų iš Vašingtono bei suprasti, kad jis kuria Europai ne saugumą, o nesaugumą (santykiuose su Rusija, Ukrainoje ar Sirijoje, kur rėmė įtartinas grupuotes, kurių veiksmai didino pabėgėlių skaičių iš šios šalies)?

Galiausiai Masas sako, kad Europa su Vokietija priešakyje turi gelbėti transatlantinį aljansą. Tačiau ar to nori amerikiečiai? Ten ima dominuoti izoliacionisto Donaldo Trampo, o ne "atlantistų" demokratų pozicija. Tai gal, kaip siūlo Makronas, ES iš tiesų atėjo metas kurti naują ateitį, o ne gelbėti negrįžtamą praeitį?

Sviesto, o ne patrankų — ar Lietuvoje įvyks "juodojo vanago žūtis"?

Tiesa, Lietuvai Maso idėjos — tikras džiaugsmas (ne viskas prarasta). Tačiau pabandykime pažvelgti į situaciją dar giliau. Pirma, Vokietijos užsienio reikalų ministras pabrėžia Amerikos svarbą Europai ir aiškina, kad negalima ignoruoti Lenkijos ir Baltijos šalių lūkesčių saugumo srityje. O kaip su dujotiekiu "Nord Stream-2"? Tai energetinio ES saugumo klausimas, ir JAV, Lenkija bei Baltijos valstybės nepritaria šiam projektui. Bet Berlynas ignoruoja jų nuomonę. Tai kur Maso deklaruojama transatlantinė vienybė ir pagarba kaimynų požiūriui? Antra, tuo metu, kai paskelbtas jo straipsnis, pasirodė žinia, kad ES patvirtino 13 naujų bendrų gynybinių programų, susijusių ir su oro gynyba. Ir tai jau nekalbant apie Europos saugumo tarybos idėją.

Tokiu būdu, sakoma viena, o daroma kita. Ir tuomet kyla klausimas: "Gal Masas gudrauja?" Kitaip tariant, jo bandymai nuraminti Lenkiją ir Baltijos šalis, aiškinant, kad Europos savarankiškumas gynybos srityje bus stiprinamas transatlantinės vienybės rėmuose, panašūs į norą įtikinti juos nesipriešinti atitinkamoms europinėms iniciatyvoms šiandien, kad rytoj (kai viskas bus sukurta ir pradės veikti) jie būtų priversti tiesiog susitaikyti su tuo, kad yra neatsiejama nepriklausomos institucinės ES saugumo sistemos dalis.

Tai yra, Makronas — "blogas policininkas", Masas — "geras policininkas", bet rezultatas tas pats — savarankiška europinė saugumo struktūra.

Apskritai, galima teigti, kad Europoje aštrėja priešprieša tarp eurocentristinės (ir kartu federalistinės) ir "atlantistinės" jos raidos vizijų. Ir viena iš didžiausių intrigų šiuo atveju — kokią poziciją šiame egzistenciniame ginče galiausiai užims Vokietija, kuri pati, atrodo, yra jo atspindys. Iš darbų juos pažinsite...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.