Lietuva labai skausmingai, bet be įrodymų sureagavo į Vladimiro Putino pareiškimus apie Lenkijos bendrininkavimą prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir žydų persekiojimą. Nesunku suprasti, kodėl. Pirma, tuometinė sostinė Kaunas didžiąja dalimi buvo prorusiška sostinė. Antra, Holokaustas — ypač gėdinga tema lietuviams. Oficialiam Vilniui visiškai nereikia, kad Rusija viešintų "nepatogius" su Lietuva susijusius archyvinius dokumentus, kaip tai nutiko su Varšuvai, rašo Igoris Černikovas "Baltnews.lt" medžiagoje.
"Akivaizdu, kad valdantįjį Baltijos šalies elitą išgąsdino Rusijos prezidento paskelbtas kontrpuolimas "istoriniame fronte": tokiai šaliai kaip Lietuva, pastatytai visiškai ant istorinių falsifikatų, idėja, kad jos pagrindiniai mitai bus peržiūrimi, yra nepakeliama", — labai tiksliai pabrėžė "RuBaltic.ru" žurnalistai.
Gindamasis nuo užpuolimo, prezidentas Gitanas Nausėda akimirksniu pareiškė, kad "pastaruoju metu Rusija visomis išgalėmis siekia perrašyti istoriją". Tiesa, Europoje žinomas retų knygų žinovas nesiryžo garsiai pasisakyti ir padarė tai socialiniame tinkle "Facebook".
Šiandien mes neplanuojame gilintis į situaciją prezidentų ir URM lygiu. Pasivaikščiosime žemesniais aukštais. Čia reakcija į archyvinius dokumentus kartais net komiška. Pavyzdžiui, Europos Parlamento deputatai iš Lietuvos, konservatoriai Rasa Juknevičienė, Andrius Kubilius ir liberalas Petras Auštrevičius yra supykę ant Rusijos prezidento dėl jo kritikos Lenkijai. Bet įsižeidę ne dėl to, kad Vladimiras Putinas puola Varšuvą, o todėl, jog jis neskyrė dėmesio Lietuvos EP deputatams:
"Kodėl pasirinkta Lenkija, nors už rezoliuciją Europos Parlamente, kurioje atsakomybė už Antrojo pasaulinio karo pradžią įvertinta vienodai abiems — Stalinui ir Hitleriui — rugsėjį balsavo 535 parlamentarai, o iniciatoriais buvome mes, lietuviai?" — kelias dienas piktinosi Juknevičienė. Nesunku įsivaizduoti, kaip skaudu, kai tau neskiria dėmesio šio pasaulio stipriausieji ir įtakingiausieji.
Šia prasme buvo įžeistas ir konservatorių partijos garbės pirmininku išrinktas Vytautas Landsbergis. Dvi savaites kentėjo ir tylėjo, o tada pratrūko. Jo komentarą "Delfi" vargu ar galima pavadinti rusofobiška daina. Būdingu senojo pasakotojo stiliumi Landsbergis, nenurodydamas faktų, paaiškino, kodėl "profesorius Putinas iš stebuklingosios Sovietijos ėmėsi istorijos perrašymo dėl savo studentų":
"Čia paskaita prezidentams jau pereina į grožinę literatūrą darželinukams".
Aišku, pasakotojas nepamiršo paminėti tai, kad Kremlius ilgalaikėje perspektyvoje siekia Europos Sąjungos ir NATO žlugimo, o visokie vietiniai antipatriotai pila vandenį ant griaunamo Rusijos malūno.
Kas Lietuvos elitui taip nepatiko istoriniuose faktuose, kuriuos gruodį sakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas? Atsakymą pamėginsime surasti padedami knygų leidėjo Sergejaus Rezniko, kuris daug kartų savo darbuose nagrinėjo temas, susijusias su prieškario įvykiais.
— Sergejau Trofimovičiau, argi Rusijos valstybės vadovas klydo pabrėždamas, kad "pati Lenkija dalyvavo Čekoslovakijos padalijime"?
— Tai gerai žinomas istorinis faktas. Hitleris 1938 metais rugsėjo 20 dieną Lenkijos ambasadoriui Vokietijoje Juzefui Lipskiui pareiškė, kad kilus Lenkijos ir Čekoslovakijos karui dėl Cešyno srities, Trečiasis Reichas stos į Lenkijos pusę. Varšuvos nesustabdė net rugsėjo 23 dieną Maskvos pareiškimas apie tai, kad jei Lenkijos kariai pateks į Čekoslovakijos teritoriją, TSRS denonsuos 1932 metais sudarytą nepuolimo sutartį.
Teritorijos padidėjimas visada duoda rezultatą ir rodo padidėjusią valstybės politinę galią. Bet Lenkijos valstybės teritorijos padidėjimas Cešyno srities kaina 1938 metais davė neigiamą rezultatą. Tai išskyrė Varšuvą tuo pačiu metu ir beveik vienodai su Rusija ir Vokietija. Su Maskva — todėl, kad lenkai atsisakė įleisti Raudonosios armijos padalinius, kurie galėjo padėti Prahai. O su Berlynu — todėl, kad Lenkijos vyriausybė užėmė Bohumyno miestą. Anot Hitlerio, tai buvo įsiveržimas į Vokietijos teritoriją.
Oficiali Varšuva elgėsi nepaprastai įžūliai. Nežinia kodėl, tačiau Lenkijos vadovybė staiga nusprendė, kad be jos dalyvavimo joks sprendimas žemyne neįmanomas. Užsienio reikalų ministras, pulkininkas Juzefas Bekas visiškai pamiršo velionio maršalo Juzefo Pilsudskio formulę, kad "Lenkijos užduotis — įsitraukti į karą kuo vėliau".
— Kuo, be Bohumyno, pasireiškė Varšuvos karingas agresyvumas?
— Ji sugebėjo susipykti su visais. Ji įsivaizdavo save tokią galingą, kad nepaisė Jo britų didenybės pasiuntinio prašymo susitikti. Lenkija nesutarė su Vengrija ir Rumunija. Juzefas Bekas pateikė Lietuvai ultimatumą, kad ją pažemintų, nors būtent tuo metu Lietuvos vyriausybė norėjo susitaikyti.
Mes turime teisę pasakyti, kad Lenkijos užsienio reikalų ministerijos politika labai padėjo Hitleriui. Įvykių liudininkai, pavyzdžiui, puikus publicistas Stanislavas Mackevičius, Varšuvos užsienio politiką vadina "antidiplomatiško elgesio šedevru". Mackevičiumi, kuris, beje, yra mūsų tautietis iš Wilno, galima tikėti. Jis sukosi Lenkijos elito rate.
Savo memuaruose jis rašo: "Visu Beko avantiūrizmu, tokiu vulgariu Čekijos krizės metu, siekiama leisti Lenkijai įstoti į kompaniją, kuri priima sprendimus tarptautiniu lygiu". Tačiau iš šio siekio nieko gero neišeina. Pavyzdžiui, Varšuva nebuvo pakviesta į susitikimą Miunchene. Beje, jos buvimas ar nebuvimas nieko nesprendė. Neviliui Čemberlenui ir Eduardui Daladjė pavyko atidėti karą, tačiau Anglijai ir Prancūzijai to išvengti nepavyko.
— Sustokime 1939 metų sausio 4 dieną.
— Šią dieną Berchtesgadeno rezidencijoje Adolfas Hitleris priėmė Lenkijos užsienio reikalų ministerijos vadovą. Fiureris fon Ribentropo jau įaudrintas antilenkišų nuotaikų ir yra visiškai pasirengęs pereiti nuo Lenkijos pusės pritraukimo į savo pusę prie agresijos prieš Lenkiją. Vokietija kelia reikalavimus Gdanskui ir greitkeliui iš Reicho teritorijos. Mainais kalbama apie draugystės sutartį 25 metams. Juzefas Bekas į abu pasiūlymus atsako "ne".
Tai buvo mirties nuosprendis. Europoje visi, išskyrus Lenkijos užsienio reikalų ministrą, suprato — pirmasis Hitlerio smūgis bus mirtinas.
Anglija ir TSRS, turinčios didesnę galią nei Lenkijos karinė galia, siekė išvengti pirmojo Vokietijos smūgio. Ir turiu pasakyti, kad ne be sėkmės.
— Ar reikalai vystėsi link logiškos baigties?
— Vienas tragiškiausių puslapių Lenkijos istorijoje — tai iš Anglijos gautos nepriklausomybės garantijos. Britai nesiruošė jų vykdyti nei pranešimo metu, nei vėliau. Londonas pastūmėjo Lenkiją karui, pažadėjęs paramą pinigais ir ginklais. Sužinoję, kad Varšuva painiojama su Vakarais, Hitleris nusprendė pulti Lenkiją. 1939 metais balandžio 3 dieną Vokietijos ginkluotosiose pajėgose buvo įvestas "Fall Weiss" užpuolimo planas. Jis tapo Lenkijos valstybingumo pabaigos pradžia.
— Šiandien daugelis kalba, kad tų pačių metų rugpjūčio 23 dienos Molotovo-Ribentropo paktas buvo pagrindas sunaikinti Lenkiją.
— Neįmanoma paruošti karinės kampanijos per savaitę. Štai ką sako mūsų paminėtas Lenkijos patriotas Stanislavas Mackevičius: "Mes žinome, kokią karo su Vokietija politiką taikė Stalinas ir apsaugojo savo tėvynę nuo baisių padarinių. Karas su Hitleriu, kuris prasidėjo nuo Hitlerio išpuolio prieš Rusiją 1941 metų birželio 22 dieną, TSRS sunkus. Bet jei Hitleris jau 1939 metais būtų užpuolęs TSRS visomis savo naujomis jėgomis, tai būtų buvę daug, daug sunkiau. Ir todėl TSRS požiūriu Stalinas pasielgė teisingai ir patriotiškai, atidėdamas Hitlerio išpuolį derybomis su Hitleriu".
— Jei taip, kodėl Varšuva nesutinka su Rusijos Federacijos prezidento pareiškimu? Lenkijos užsienio reikalų ministerija su susirūpinimu ir nepasitikėjimu atkreipia dėmesį į Rusijos Federacijos valdžios atstovų pareiškimus dėl Antrojo pasaulinio karo protrūkio ir eigos. Pasak Varšuvos departamento pareigūnų, šie teiginiai rodo melagingą įvykių vaizdą.
— Faktai — užsispyrėliškas dalykas. Užsienio reikalų ministerija gali pasakyti bet ką, tačiau norint tai paneigti reikia argumentų. Varšuva, sprendžiant iš jos nervingos reakcijos, neturi nei faktų, nei argumentų.
Ir nepamirškime — šimtmečiais vienintelis Lenkijos tikslas buvo, jei ne sunaikinimas, tai Rusijos susilpninimas. Tikslas nepasikeitė. Taip nemėgstamas lenkų Stalinas išsaugojo šiuolaikinį Lenkijos valstybingumą, nes Hitleris visiškai neturėjo planų dėl šios slavų tautos valstybingumo.
Kaip Varšuva padėkojo šaliai, kurios dėka vėl pasirodė žemėlapiuose XX amžiaus viduryje? Nuožmia rusofobija atsidėkojo. Ir ji sulaukė absoliučiai tinkamo Rusijos vadovo atsakymo.
Visi faktai yra žinomi, tačiau nebuvo afišuojami 70 metų, nes Lenkijos Liaudies Respublika buvo politinė, ekonominė ir karinė TSRS sąjungininkė. Prezidento Boriso Jelcino laikais taip pat nebuvo priimta sakyti tokių dalykų, nes Rusijoje viskas buvo atkuriama pagal Vakarų standartus, tarp jų ir "istoriškai tolerantiškus".
Tačiau, laimei, laikai keičiasi. Matyt, Rusijai išaušo dienos, kai reikia sudėlioti visus taškus ant "i". Nuojauta kužda, kad mes matėme tik pirmą žingsnį pasirinkta linkme.
— Bet jei Lenkija įstatymų leidybos lygmeniu uždraus rusišką įvykių traktavimą, ar palaikys ją, pavyzdžiui, Lietuva?
— Esu tvirtai įsitikinęs, kad bet koks draudimas — perėjimas prie priešiškumo. Lenkijos ir Rusijos istorikų grupė nustojo veikti ne dėl Rusijos kaltės. Beje, Lietuvoje tokia grupė taip pat subyrėjo ir taip pat ne rusų iniciatyva. Tai yra sąmoningas judėjimas aklavietės link. Rytų Europos šalyse jis buvo numatytas seniai. Bet nedavė rezultatų. Jauniems europiečiams lieka priimti draudimus ir pradėti skleisti "vienintelį teisingą" istorinį požiūrį.
Bet kaip tai padaryti tokiomis sąlygomis, kai iš archyvų traukiami dokumentai?