Žmonių santykis su praeitimi keičiasi. Nesena istorija sugrįžta. Ir ji pirmiausia ateina į viešąsias erdves. Diskusijos apie praeitį tapo vidaus ir užsienio politikos objektu.
Lietuvos užsienio politikoje galimos trys strategijos. Praeitį tarpvalstybiniuose santykiuose pasitelkti siekiant aštrinti konfliktą, praeitį pasitelkti norint kurti pozityvius santykius ir — trečioji strategija — praeitį priimti tokią, kokia buvo, su teigiamais ir neigiamais akcentais. Deja, dominuoja konfliktas.
Tokio diskusijų politizavimo apie praeitį dar nematėme. Iki diskusijų dėl praeities kriminalizavimo, kai žmogus, pareiškęs tam tikrą nuomonę apie praeitį, yra persekiojamas baudžiamąja tvarka. Akivaizdūs tokio kriminalinio požiūrio pavyzdžiai — Algirdas Paleckis ir Viačeslavas Titovas. Taip pat buvo įvairių bandymų kelti bylas rašytojams Mariui Ivaškevičiui ar Rūtai Vanagaitei. Ar sąrašą papildys ir amžiną atilsį Prezidentas Algirdas Brazauskas?
Diskusijose savo ekspertinę nuomonę turėtų teikti istorikai. Tačiau dėl politizavimo dalis istorikų bendruomenės jaučiasi nejaukiai, net prisibijo reikšti savo, kaip istorikų, nuomonę.
Visuomenei tampa aišku, kad istoriko eksperto profesionalus žodis nebus paskutinis istorinės atminties reikaluose.
Svarstymus apie praeitį turėtų paveikti ir dažnai deklaruojama europinė tapatybė.
Tačiau pastarosios diskusijos dėl įvairių lentelių ir net konfliktai rodo, kad europietiškos tapatybės ir lietuviškos tautinės tapatybės susiduria. Gebėjimas suderinti tokias tapatybes — didelis iššūkis lietuviams.
Yra vienas aiškus europietiškos tapatybės dėmuo: suvokimas, kad Holokaustas buvo didžiulis nusikaltimas.
Tačiau nepaisant to, Seime norima pripažinti, kad Lietuva ir lietuvių tauta nedalyvavo Holokauste.
Lietuvos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos (LKVIAK) pirmininkas Arūnas Gumuliauskas rengia Seimo nutarimo projektą, kuris numato, kad Lietuvos valstybė bei lietuvių tauta nedalyvavo žydų žudynėse per Antrąjį pasaulinį karą.
"Mes, skirtingai nuo Vakarų, pergyvenome dvi okupacijas — sovietų ir nacių. Tai reiškia, kad mes turime visiškai savitą istoriją ir savitą aiškinimą", — teigia LKVIAK pirmininkas Arūnas Gumuliauskas.
Tai, Gumuliausko teigimu, yra istorinės atminties politikos formavimas.
Anot jo, Seimo nutarimo, o ne, tarkime, įstatymo, projektas rengiamas, nes įstatymo negali būti.
"Seimo nutarimas atskleidžia Seimo poziciją vienu arba kitu klausimu. Taip, tai yra juridinis aktas, bet jis neturi tokios įstatymo galios kaip, natūralu, įstatymas", — pabrėžė politikas.
Valstybės retai atsiprašo už savo veiksmus. Paprastai jos neatsiprašo net už pradėtus karus ar nusikaltimus. Galima ginčytis, ar tokia praktika yra gera ar bloga, bet ji egzistuoja. Yra dramatiškų atsiprašymų, pvz., kai 1970 m. tuometinis Vokietijos kancleris Willis Brandtas klūpėjo ant kelių prieš Holokausto paminklą buvusiame Varšuvos gete. Prezidentas Algirdas Brazauskas garbingai pasielgė 1995 metais Knesete atsiprašydamas už lietuvių dalyvavimą žydų žudyme.
Antra vertus, JAV niekada neatsiprašė už tai, kad, numesdama atomines bombas ant dvejų Japonijos miestų, ji nužudė daugiau negu šimtą tūkstančių civilių gyventojų.
Ar Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos (LKVIAK) pirmininko Arūno Gumuliausko rengiamas Seimo nutarimas nevirs įstatymu, ar įstatymas nebus kriminalizuojamas, šiandieną Lietuvoje niekas konkrečiai ir užtikrintai atsakyti negalėtų.
Todėl visą laiką yra galimybė peržengti tam tikrą racionalių diskusijų ribą. Yra tokia baimė. Ją sustiprina ir prasidėjęs Prezidentūros blaškymasis.
Prezidentas Gitanas Nausėda atsitraukė nuo planų teikti įstatymą, kuris įpareigotų savivaldybes laikytis centrinės valdžios nustatytų kriterijų priimant sprendimus dėl atminimo lentelių.
Šią iniciatyvą Nausėda paskelbė reaguodamas į kilusias diskusijas dėl Vilniaus mero sprendimo nukabinti karininko Jono Noreikos atminimo lentą sostinės centre.
Tą patį mėnesį Prezidentūroje taip pat buvo surengtas Kultūros forumas istorinės atminties klausimais.
Tačiau tokio įstatymo Nausėda rudens sesijoje taip ir nepateikė. Prezidento atstovai patvirtino, kad šiuo metu tokių planų nėra, o dėl atmintinų vietų ir asmenų įamžinimo laukiama Kultūros ministerijos parengto įstatymo projekto. Toks projektas jau yra.
Kultūros ministerijos parengtame projekte numatoma, kad rekomendacijas dėl istorinio atminimo tvirtintų kultūros ministras.
Amnezija — atminties praradimas. Amnezija turi vieną įdomų bruožą: ją turintys žmonės nesupranta, kad serga amnezija, nes nežino, ką užmiršo. Bet būna ir taip, kad atsimena, bet visai ne tą ir ne taip. Kitaip tariant, neteisingai. Tačiau ne bėda. Juk galima priimti Seimo nutarimą arba įstatymą. Arba ne taip griežtai — tiesiog vadovautis kultūros ministro patvirtintomis istorinės atminties rekomendacijomis.
Rekomendacijų visi labai laukia. Įskaitant Valstybės saugumo departamentą. Juk istorinė atmintis — Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindas. O Jūs galvojot, kad tai tik istorikų ir archeologų kompetencija.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
