Geopolitinė rokiruotė
Patsai Britanijos pasitraukimo iš ES, arba "Brexit'o", faktas reiškia, kad šiame etape vidaus kovą dėl šalies geopolitinės krypties laimėjo būtent proamerikietiškai orientuota valdančiųjų sluoksnių dalis. Nes iš esmės "Brexit'as" yra ne kas kita, kaip geopolitinis ir geoekonominis Jungtinės Karalystės posūkis nuo Briuselio į Vašingtoną.
Taip, netgi dabar šios "viršūnės" lieka susiskaldžiusios. Dalis jų iki šiol "Brexit'ą" išgyvena kaip skaudų pralaimėjimą, kaip smūgį savo verslo bei politiniams interesams. Tačiau sprendimas jau priimtas, be to — su didžiuliu Britanijos visuomenės "apačių" palaikymu, kurį pastarosios išreiškė dar 2015 m. įvykusiame referendume dėl šalies pasitraukimo iš ES.
Žinoma, per daug dramatizuoti ar kitaip perdėti "Brexit'o" nereikėtų. Jis tikrai nereiškia, kad Jungtinė Karalystė nutrauks ekonominius ryšius su ES. Nereiškia jis ir to, kad bus išvaromi imigrantai. Kadangi šie ryšiai, senstančiai britų visuomenei šviežio kraujo įliejimui tolygi imigrantų darbo jėga — gyvybiškai svarbūs pačiai Jungtinei Karalystei, tokie veiksmai būtų tolygūs šios valstybės savižudybei. O patinka tai kam ar ne — valdantysis elitas tai tikrai supranta, todėl tokių ar panašių iliuzijų čia turėti nevertėtų.
Kita vertus, irgi naivu manyti, kad "Brexit'as", kaip tikrai esminė geopolitinė rokiruotė, neturėtų rimtesnių pasekmių Europos gyvenimui. Vien faktas, kad šituo ES netenka per 60 mln. gyventojų, yra iškalbingas. Tačiau tai, šiaip pažvelgus, tėra tik skaičiai. Kitos pasekmės — tiek ekonominės, tiek politinės, glaudžiai susijusios su paties "Brexit'o" priežastimis, bus dar rimtesnės.
Putinas apie ES ateitį
Prisiminkime dar praėjusių 2019 metų pabaigoje Rusijos vadovo V. Putino išreikštą susirūpinimą dėl ES ateities. Iš tiesų Britanija traukiasi iš bendrijos, be kita ko, nenorėdama finansiškai prisidėti prie bendro ES iždo, kuris dabar (ir iki 2030-ųjų bus) nukreiptas į tokių valstybių kaip Lenkija bei Lietuva rėmimą. Tačiau pastarosios Rytų Europai priklausančios šalys pačios gali pasekti britų pavyzdžiu, kai tiktai baigsis ES fondų joms skiriama parama, kurią seks tokios pat pareigos mokėti į iždą.
Tuo tarpu pagrindinės ES valstybės, būtent Vokietija ir Prancūzija, laikosi kitaip. Ypač Vokietija, kuriai, kaip Europos ekonominei lyderei, ES sudaro sąlygas viešpatauti žemyno rinkose. Ką pasako vien simbiozė tarp Vokietijos ir Lenkijos, kaip pigios darbo jėgos ir žemės ūkio produkcijos, šaltinio. Ką bekalbėti apie Vokietijos ekonominę hegemoniją Europoje apskritai. Todėl šio tandemo ES, kokia ji yra šiandien, išsaugojimas yra vienas pagrindinių strateginių interesų.
Visai kitas reikalas — Jungtinė Karalystė, kuri "Brexit'u", kaip jau minėjome, iš esmės pasuko link JAV. Iš tiesų, po TSRS žlugimo 1990 metais anksčiau buvęs gan aiškus euroatlantinis tandemas, suformuotas dar pokarinio Maršalo plano metu, po truputėlį ėmė irti, vis labiau išskiriant ekonominiams valdančiųjų JAV ir Europos sluoksnių interesams. Kaip, beje, ir jų nusistatymui Rusijos atžvilgiu.
Šiame kontekste Rytų Europoje lyderės, bet kartu ir Jungtinių Valstijų vietinio satelito Nr. 1 poziciją užimanti Lenkija ilgainiui gali pasisukti ta pačia kryptimi kaip Didžioji Britanija. Nors tai negarantuota, bet tokia perspektyva, žinant tiek Varšuvos elito geopolitinę orientaciją, tiek aukščiau minėtąjį ES finansavimo iki 2030-ųjų faktorių, yra labai tikėtina.
Kas laukia Lietuvos?
Turime pasvarstyti ir apie tai, kokios bus viso šito pasekmės Lietuvai, kaip ES priklausančiai Rytų Europos valstybei.
Tikėtis masinio emigrantų grįžimo į Lietuvą nėra jokio pagrindo. Be to, kad Jungtinė Karalystė bent kol kas nieko išvarinėti nesiruošia, netgi "juodžiausiam" scenarijui išsipildžius, nuomonių apklausos byloja, kad didžioji dalis lietuvių diasporos Britanijoje tėvynėn tikrai negrįžtų, o verčiau rinktųsi alternatyvius emigracijos variantus kituose Vakarų Europos kraštuose. Todėl demografiniu, arba griežtai vidaus politikos požiūriu, vargu, ar "Brexit'as" mums turės didesnės tiesioginės įtakos.
Visai kas kita — tarptautiniame, arba užsienio politikos kontekste. Ypač, jei žiūrėsime į ilgalaikę perspektyvą. Reikia atminti, kad aukščiau minėtoji Lenkija turi labai rimtų pretenzijų į viešpatavimą Rytų Europos regione. Tarp jų ir teritorinių. Tik ligšiolinis ES kaip vadinamosios liberalios demokratijos ir tam tikro balanso garanto egzistavimas tokiems revanšistiniams siekiams užkerta kelią. Tačiau "Brexit'as" aiškiai rodo, kad plėšoma vidinių prieštaravimų (neatsiejamų nuo prieštaravimų tarp Europos ir JAV) ES rodo erozijos požymius.
ES erozija ir rusofobijos akligatvis
O tokia erozija — itin pavojinga, žvelgiant į ją tokių šalių kaip Lietuva nacionalinių interesų požiūriu. Pavojinga, nes, kaip tikriausiai jau aišku, atvertų duris Lenkijos grobikiškiems siekiams, kuriuos Jungtinės Valstijos tikrų tikriausiai palaimintų kaip priemonę savam antirusiškam "koridoriui", žodžiu, buferinei zonai Rytų Europoje išlaikyti bei toliau įtvirtinti.
Šiuo atveju tiktai Rusijos įtaka regione — ar netgi įsikišimas — galėtų išgelbėti Lietuvą nuo Lenkijos šovinistinių siekių grėsmės. Tereikia pažvelgti į XX amžiaus istoriją, į tai, kaip Stalino dėka Vilnius 1940 m. grįžo į Lietuvos sudėtį, kad suprastume šį geopolitinį dėsningumą, kuris galimo tolimesnio ES irimo atveju mūsų šaliai iš naujo įgautų tiesiog gyvybinę reikšmę. Dalykas yra aiškus.
Tačiau vienodai aišku, deja, yra ir tai, kad pagriebti tokį gelbėjimosi ratą Lietuvai neleistų dabartinio elito rusofobinis kursas. Dar daugiau — jo urvinė, zoologinė neapykanta viskam ir bet kam, kas rusiška, kaip ir jo vergiškas įsiteigimas amerikonams, kaip tariamiems "laisvės ir demokratijos" korifėjams pasaulyje. Taip, korifėjams, kurie, iškilus tokioms problemoms, šių savo "strateginių partnerių" tikrai neapgintų...
Žinoma, nėra jokių garantijų, kad visa tai ir būtent taip įvyks. Ateitis — atvira. Bet toks scenarijus ilgainiui tikrai įmanomas. Todėl "Brexit'o" kaip galimo tolimesnės ES erozijos katalizatoriaus kontekste mums, lietuviams, vertėtų labai rimtai susimąstyti ne vien apie tiesiogines šio proceso pasekmes, bet ir apie platesnį, geopolitinį dalyko kontekstą, kuriame Lietuvos valdančiųjų sluoksnių rusofobija iš esmės tolygi pačios tautos, pačios šalies vedimui į galbūt net mirtiną akligatvį.
Bet ar mums šio akligatvio reikia? O gal visgi reikalingas kitas — blaivesnis ir nacionalinių interesų požiūriu adekvatesnis kursas? Kol kas šie klausimai tepasilieka retoriniai. Tačiau labai tikėtina, kad patsai gyvenimas ilgainiui juos pavers praktiniais ir labai aštriai juntamais. Kas bus tada — parodys laikas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.