"Brexit naktį" Didžiosios Britanijos sostinėje vyko tiek iškilmės, tiek ir protestų akcijos tų, kurie nėra pasirengę susitaikyti su tuo, kad Britanija nebepriklauso "didelei, stipriai ir demokratinei Europai". Pastarieji labai norėtų atkeršyti savo pernelyg patriotiškiems bendrapiliečiams, jau nekalbant apie politikus, kurie organizavo šalies pasitraukimą iš Europos Sąjungos, rašo Ivanas Danilovas RIA Novosti medžiagoje.
Be to, turbūt, suskilimo procesas, pradėtas pasitraukimo iš Europos Sąjungos šalininkų, nesustos nei Jungtinėje Karalystėje, nei pačioje Europos Sąjungoje, o ateities istorikai prisimins Britanijos referendumą kaip momentą, po kurio visos Europos politinės ir ekonominės sistemos demontavimas tapo beveik neišvengiamas.
Jei į reiškinius žiūrėti gana ciniškai, situacija šiek tiek primena labai vėlyvą TSRS ir visas tolimesnes paraleles galima lengvai nubrėžti į gana niūrią ateitį. Tačiau yra vienas rimtas skirtumas tarp nykstančios Tarybų Sąjungos valdžios reakcijos ir oficialaus Briuselio reakcijos į žlugimo pradžią: nors visoms Europos Komisijos ir Europos Parlamento struktūroms būdingas ypatingas lėtumas ir neefektyvaus biurokratizmo astronominis lygis, tačiau charakterio ir valios požiūriu bet kokia kaina apginti "europinį projektą" — jiems tikrai viskas gerai sekasi. Briuselio valdininkai — ir kad tuo įsitikintų, gana pažvelkite į Europos Komisijos pirmininkės (tai yra faktiškos "Europos Sąjungos ministrės pirmininkės") Ursulos von der Leyen pareiškimus — ji neketina Londono maldauti atleidimo už tikras ir išgalvotas nuodėmes ir juo labiau apkrauti dovanomis tam, kad išlaikytų gausią Europos tautų šeimą. Visiškai atvirkščiai: išlaikydamas mandagią šypseną veide ir nepamiršdamas kalbėti apie amžiną draugystę, Briuselis atkeršys ir keršys tokiu parodomuoju būdu, kad jokia kita šalis nenorėtų pakartoti britų "šuolio į laisvę".
Jei palyginti TSRS ir Europos Sąjungą per "Brexit" prizmę, tai natūralus palyginimas, kuris ateina į galvą, nuvedamas prie formulės "Didžioji Britanija — tai europinės Baltijos šalys", ir tai bus natūralus, bet neteisingas palyginimas. Sprendžiant iš to, ko tikisi "Brexit" šalininkai, nepriklausoma ir išdidi Britanija labiau primena europinę Ukrainą. Reikalas tas, kad jei pažvelgi į pasaulį ir Europą iš Londono, tada Londonas atrodo tiesiogine prasme visatos centras, ir tam yra net gana stiprus finansinis argumentas: Britanija "sėdi ant vamzdžio" — kaip ir Ukraina. Tik per "vamzdį", einantį per Londono Centrą, teka ne dujos, o pinigai — dešimtys trilijonų eurų, dolerių ir svarų per metus. Londonas yra pirmaujantis Senojo žemyno finansinis centras, ir jei Europos įmonė nori pritraukti kapitalą iš viso pasaulio, patekti į tarptautinę areną ir panašiai, ji savo akcijas ar obligacijas talpins ne Frankfurte, Paryžiuje ar Milane, o Londone. Be to: "Bloomberg" duomenimis, Londone įvyksta maždaug 80 (!) procentų valiutų operacijų eurais (nors pati Britanija niekada neperėjo prie euro).
Kukliausiais vertinimais, Britanijos bankuose ir Britanijos jurisdikcijoje yra maždaug septyni trilijonai eurų (37 procentai visos Europos apimties), kuriuos valdo Britanijos finansinės struktūros, ir nemaža dalis šių pinigų — Europos įmonių ir investuotojų pinigai. Dažnai pastebima paradoksali situacija: norint, kad Europos investuotojo iš Prancūzijos ar Vokietijos pinigai pasiektų Europos įmonę iš Prancūzijos ar Vokietijos, pirmiausia jie turi praeiti per Londoną, palikdami įspūdingus mokesčius bankams, investiciniams fondams, Londono biržai, advokatų biurams ir audito įmonėms. Jei pažvelgsime į šią situaciją aistringo (giliai klaidingos) teorijos apie britų gyvenimo būdo, ekonomikos organizavimo ir nacionalinio charakterio pranašumą palyginti su visais kitais europiečiais (jau nekalbant apie ne europiečius) šalininko akimis, tai gali atrodyti, kad Britanija bet kokiomis aplinkybėmis tiesiog laiko Europos Sąjungą už gerklę ir uždirba iš to pinigų, o atsikratimas Europos įstatymų ir Europos Komisijos įtakos tik pagerins situaciją, nes Londonas išsaugos visus bonusus iš esamos situacijos ir panaikins visas lydinčias problemas, susijusias su būtinybe laikytis Europos Sąjungos sprendimų dėl daugelio ekonominių ir politinių klausimų. Pagrindinis vaizdas simbolis, kuriam daug dėmesio skyrė "Brexit" šalininkai — "Singapūras prie Temzės", — kalba pats už save.
Šios teorijos ir šio simbolio problema yra ta, kad tai numato visišką žemyninės Europos lyderių bevališkumą, kurie pagal šį scenarijų turėtų tiesiog nulenkti galvą prieš Britanijos finansų sistemos didybę ir toliau nuolankiai mokėti duoklę ponams iš Londono Centro.
Savo paskutinėje Londono kalboje Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen — tai yra politikė, turinti tiek daugybę administracinių įtakos svertų, tiek ir neoficialų aukštą "Angelos Merkel kaip Europos vyriausybės vadovės patikėtinio asmens" statusą, gana aiškiai paaiškino, kad šie lūkesčiai neatitinka tikrovės. Londono ekonomikos mokyklos paskelbta stenograma kalba pati už save:
"Klausimas: Idėja sukurti "Singapūrą prie Temzės" buvo svarstoma Britanijoje. Kiek, jūsų manymu, tai kelia grėsmę Europos Sąjungos interesams ir ką jūs esate pasirengę su tuo padaryti?
Atsakymas: ...Paimkime svarbią finansinių paslaugų sritį. Šiuo metu vienos ES valstybės narės bankas gali lengvai veikti kitoje valstybėje narėje. Tokie bus pokyčiai Britanijai. Viskas baigta".
Nedaug kas Britanijoje iš tikrųjų tiki, kad žemyninė Europa panorės ir galės pastatyti savo alternatyvų "pinigų vamzdį", apeinant Londoną, tai panašu į kažkokį Rusijos dujų "srautų", aplenkiančių Ukrainą, analogą. Bet sprendžiant iš to, kad europietiški pinigai jau pamažu išplaukia iš Londono (bent jau tuo skundžiasi Didžiosios Britanijos verslo spaudos flagmanas "Financial Times"), ir iš karingų Europos oficialių asmenų pareiškimų, savo "Pinigų srautą-1" ir "Pinigų srautą-2" žemyninė Europa vis tiek ketina kurti, net pripažindama, kad tai bus sunku, brangu ir tęsis ilgai.
Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas samprotavo apie Europos ateitį "Brexit naktį" ir pareiškė, kad Britanijos pasitraukimas iš ES yra "istorinis pavojaus signalas" Europos Sąjungai ir kad Europos projektui prireiks rimtų reformų.
Praktika rodo, kad pagrindinė reforma turėtų būti greičiau psichologinė ir primenanti kovą su blogu įpročiu — tai yra su ypač blogu įpročiu suteikti Londonui galimybę užsidirbti iš europinių pinigų.
Nepatogumai ir diskomfortas atsisakius blogo įpročio yra normalūs reiškiniai, ir, kaip rodo Rusijos patirtis Ukrainos (o netrukus, ir ne tik Ukrainos) klausime, rezultatas tikrai to vertas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija