VILNIUS, vasario 9 — Sputnik. Talinas, remdamasis prieš šimtą metų sudaryta sutartimi, kaltina Maskvą "Estijos teritorijų" aneksija. Varšuva, prisimindama ne taip tolimus įvykius, reikalauja reparacijų ir tuo pačiu "nutraukia istorinį ginčą", suteikdama pergalę sau. Ir tai nėra pilnas sąrašas kaimynų, norinčių gauti "kompensacijas" iš Rusijos. RIA Novosti autorius Antonas Lisicynas samprotavo šia aktualia šiomis dienomis tema.
Estija pamena
1920 metų Tartu sutartis Estijai, skirtingai nei Rusijai, turi išskirtinę reikšmę. Šis dokumentas pirmą kartą patvirtina, kad pasaulio žemėlapyje atsirado nauja šalis. Iki to momento tai buvo neapibrėžto statuso teritorija.
Tokio susitarimo faktas buvo nepaprasta sėkmė nepriklausoma pasiskelbusiai respublikai. Dėl revoliucijos Vokietijoje Kaizerio kariuomenė paliko Baltijos šalis. O šiaurės vakarų baltojo generolo Nikolajaus Judeničo armija, faktiškai kovojusi už naujai kylančią Estiją, du kartus bandė surengti išpuolius prieš Petrogradą. Tokiomis aplinkybėmis bolševikų vadovybė leidosi į taiką su Talinu.
Abi šalys Tartu sutartį įregistravo stavo naudai. Dvi nepripažintos valstybės pagaliau pateko į tarptautinę areną ir bent viena kitą pradėjo laikyti visaverčiais subjektais. Liaudies komisarų tarybos pirmininkas Vladimiras Leninas net nebuvo labai susirūpinęs dėl žemės — dabartinių Leningrado ir Pskovo sričių — praradimo.
"Sovietų Rusija padarė daugybę nuolaidų, iš kurių svarbiausia — ginčijama teritorija, kurioje gyvena mišrūs rusų ir estų gyventojai", — pripažino jis.
Tačiau netrukus, tikėjo Leninas, Estijos darbininkai "nuvers šią galią ir sukurs sovietinę Estiją, kuri sudarys su mumis naują taiką". Bet sovietinė Estija žemėlapyje atsirado tik 1940 metais. Tuomet respublika tapo TSRS dalimi ir apsikeitę teritorijomis vienos valstybės ribose gavo savo dabartines sienas.
O dabartinė Talino vyriausybė laiko šiuos ir vėlesnius įvykius "okupacija". Ir laikas nuo laiko vėl kelia "nuplėštų" žemių klausimą. Taigi, 2005 metais estai bandė pridėti prie jau pasirašyto sienos susitarimo su Rusija nuorodą į Tartu sutartį. Maskva atsakydama atsiėmė savo parašą. Po devynerių metų buvo parengtas naujas dokumentas, Talinas neminėjo Tartu sutarties, ir šalys vis dėlto pasirašė naują sienų susitarimą.
Bet tai nesumažino Estijos politikų noro reikšti pretenzijas savo kaimynui. Praėjusiais metais Estijos teisingumo ministras Urmasas Reinsalu pareiškė, kad Rusija turėtų atlyginti Talinui "okupacijos" padarytą žalą. Jis pateisino savo pasireiškimą tą pačia Tartu sutartimi. Vidaus reikalų ministerijos vadovas ir Nacionalistinės konservatorių liaudies partijos (EKRE) lyderis Martas Helme piktinosi, kad "Rusija nenori, kad mes grąžintume šią teritoriją, nei kompensuotume jos, nei išvis aptarinėti šį klausimą".
Vieno euro kompensacija
Ministras Rainsalu jau ilgą laiką bando reikalauti "žalos atlyginimo" iš Maskvos, ir čia jis nėra vienišas - jo kolegos iš Latvijos ir Lietuvos taip pat metų metus skaičiuoja, ko norėtų gauti iš Rusijos.
2015 metais trys šalys suvienijo jėgas — susirinkusios Rygoje Latvijos, Lietuvos ir Estijos teisingumo ministrai pasirašė memorandumą dėl "pretenzijų dėl sovietų okupacinės žalos atlyginimo pateikimo".
Latvija šiuo keliu žengė toliausiai. Nuo 2000-ųjų ten dirba speciali komisija, apskaičiuojanti "okupacijos" padarytą žalą. 2016 metais jos nariai padarė išvadą, kad Rusija yra skolinga tris šimtus milijardų dolerių. Vis dėlto komisijos vadovė Rūta Pazdere pripažino, kad atgauti šiuos pinigus iš Rusijos yra tik svajonė.
"Rusija tiesiog bankrutuos. Tačiau remdamiesi šiais skaičiavimais galime reikalauti simbolinės kompensacijos", — ji paaiškino Latvijos politikų logiką.
Kaimyninėje Lietuvoje norėjo iš Rusijos sulaukti ne simbolinių, o gana realių nuolaidų. Vilniuje veikia valstybės finansuojama "Mažosios Lietuvos reikalų taryba". Ji bando pagrįsti teiginį, kad Rusijos Kaliningrado sritis priklauso Lietuvai. O 2017-aisiais Seimo narys ir žaliųjų partijos vadovas Linas Balsys iškėlė klausimą visu griežtumu: "Kaip grąžinti nestabilų ir militarizuotą Kaliningradą ir Kaliningrado sritį į stabilią Europą". Tai yra atimti regioną iš Rusijos.
Be senaties termino
Suderinus su šiais seniai pareikštais reikalavimais, Lenkijos užsienio reikalų viceministras Pavelas Jablonskis paskelbė pareiškimą, kad Varšuva turėtų gauti reparacijas iš Maskvos.
"Jei kas nors padarė karo nusikaltimus, sunaikino kelis šimtus tūkstančių ar net milijoną mūsų piliečių, jei mes po to buvome okupuoti kelis dešimtmečius, buvome pavaldūs TSRS, tada nėra pagrindo šio klausimo nekelti", — tvirtino diplomatas.
Jablonskis skundėsi Maskvos nenuolaidumu: "Mėginimai pasiekti susitarimą su Rusija susiduria su daugybe kliūčių, tačiau ši tema turi būti nuolat keliama. Tai nėra kažkas, kas turi senaties terminą".
Jablonskio vadovas, Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Čaputovičius, tiesa, paragino abi šalis "nuraminti emocijas ir normalizuoti santykius". Bet jis pateikė šiek tiek savotišką taikų pasiūlymą — paaiškino, kad Varšuva laimėjo tam tikrą diskusiją su Maskva: "Manau, kad mes tikrai laimėjome šį istorinį ginčą su Rusija. Rusija bandė primesti savo istorijos vertinimą, bet jiems nepavyko".
Istorinė mitologija
Kalbėdamas apie istorines pretenzijas, Estijos žmogaus teisių aktyvistas, konstitucinės teisės specialistas Sergejus Seredenka primena, kad Talinui Tartu sutartis turi ne tik simbolinę, bet ir teisinę reikšmę. Šis dokumentas tapo respublikos konstitucijos dalimi ir tai paaiškina ipirminę prieštaringą Estijos politikų poziciją. "Todėl pretenzijos kaimynams buvo paskelbti dar 1992 metais", — pabrėžia RIA Novosti pašnekovas.
"Tokie pareiškimai, atrodantys kaip užsienio politikos dalis, yra skirti vidaus vartojimui. Estija jau kelis dešimtmečius skaičiuoja žalą. Galiu jums papasakoti vieną parodomąją istoriją: 2005 metais teisingumo ministrui buvo pavesta parengti ieškinį, neaišku kam. Ministras po trijų mėnesių pranešė, kad ieškinys parengtas, po to, jis tuvo atstatydintas. Jis nesuprato, kad procesas yra svarbesnis nei rezultatas", — Estijos vidaus politikos realijas apibūdina Seredenka.
Andrejus Suzdalcevas, Aukštosios ekonomikos mokyklos pasaulio ekonomikos ir politikos fakulteto dekano pavaduotojas kalbas apie kompensaciją laiko beprasmiškomis.
"Tokių pretenzijų uždavinys yra vienas — sukurti krizės juostą prie mūsų sienų, visomis priemonėmis skatinti spaudimą Rusijai. JAV valstybės sekretoriaus Maiklo Pompėjaus kelionė posovietinėse respublikose šia prasme yra parodomoji: ieškoma bet kokia problema, supratimo stoka, ginčas siekiant panaudoti visą tai prieš mus", — pažymi RIA Novosti pašnekovas.
Anot Suzdalcevo, tokie kaim Baltijos šalių reikalavimai yra akivaizdžiai absurdiški, nes jie kelia tikslą nutraukti dialogą: "Istorinė politika yra populiari limonofinėse šalyse (valstybėse, kurios susiformavo po 1917 metų buvusios Rusijos imperijos teritorijoje, o vėliau, 1990 metų pradžioje buvusios TSRS teritorijoje — Sputnik). Pati tema yra didžiulė, siūlyta galima bet ką, remtis bet kokiais įvykiais. O gal mes santykiuose su Estija grįžkime į 1721 metų Ništato taiką, pagal kurią Rusija gavo Estliandiją (dabartinių Estijos ir Latvijos teritorijos — Sputnik)? Gal dar rusų-japonų karą iš naujo apsvarstysime?"
"Tarptautinės teisės požiūriu, kalbėti apie kompensacijas lyg aklbėti apie nieką, — pritaria politologas Aleksandras Nosovičius. — Tačiau šios kalbos turi svarbią reikšmę auditorijai, kuriai primesta istorinė mitologija. Kai kuriose kaimyninėse šalyse rimtai suvokiamos pretenzijos Rusijai dėl pinigų. Jie įpratę gyventi tokia informacinėje erdvėje: Rusija greitai sumokės pinigus, Rusija subyrės, o mes atimsime "savo" teritorijas".
Anot Nosovičiaus, pagrindinė užduotis nuolatos reikšti pretenzijas yra išlaikyti priešiškumo foną. "Ir politikai tai daro nepriekaištingai. Tačiau yra vienas svarbus bruožas: begalinis Rusijos grėsmės ir "Rusija mums skolinga" tezių naudojimas galiausiai atsibos. Ši technologija veikė prieš keletą metų, kai visi šūkavo:" Rusai ateina!", tačiau rusai tait ir neatėjo. Ir dabar šių šalių piliečiai tokias istorijas suvokia ironiškai", — pasakojo RIA Novosti pašnekovas.