Tartu taikos šimtmetis. Estija atvėrė Pandoros skrynią

© Sputnik / Сергей Степанов / Pereiti į medijų bankąRusijos ir Estijos pasienis
Rusijos ir Estijos pasienis - Sputnik Lietuva
Prenumeruokite
НовостиTelegram
Visi dabartiniai jaunųjų europiečių bandymai ištraukti naftalinu kvepiančius nebegaliojančius dokumentus veikia prieš juos pačius

Sekmadienį, vasario 2 dieną, Estija labai iškilmingai švenčia Tartu taikos sutarties su Tarybų Rusija 100-mečio jubiliejų. Šių iškilmių lygį rodo toli gražu ne visas jubiliejui skirtų renginių sąrašas: konferencijos, internetinės paskaitos, koncertai, pamaldos, mitingai. Estija jubiliejaus proga išleido dviejų eurų monetą ir atminimo medalį, pristatytos kalbančios skulptūros ir pagal sutarties motyvus išaustas kilimas, netgi sukurtas teatralizuotas sutarties pasirašymo vaidinimas. Sutikite, nedaugeliui tarptautinių dokumentų suteikiama tokia garbė, rašo Vladimiras Kornilovas RIA Novosti medžiagoje.

Oficiali Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova  - Sputnik Lietuva
Zacharova atsakė į Estijos prezidentės pareiškimą apie Tartu taikos sutartį

To tikrai nebūtų buvę, jei 1920 metų Tartu sutartis pastaruoju metu nebūtų apkrauta šiuolaikinius politiniais įvykiais ir teritorinėmis pretenzijomis Rusijai, kurias vis garsiau išreiškia kai kurių Estijos politinių jėgų atstovai. Visų pirma, kalbama apie Konservatorių liaudies partiją (EKRE), kuri nuo praėjusių metų yra valdančiosios koalicijos sudėtyje. Priėjo prie to, kad pretenzijos buvo pareikštos net per Naujųjų metų Parlamento pirmininko Henno Pyluaaso, atstovaujančio būtent šiai partijai, kreipimąsi. Sveikindamas Estijos žmones su naujaisiais 2020 metais, jis pareiškė, kad Tartu sutartis galioja, o tai reiškia, kad aktualios ir šiuo dokumentu nustatytos sienos tarp Estijos ir Rusijos.

Iš esmės, dar prieš EKRE pakilimą į politinį dangaus skliautą, nuorodos į 1920 metų paktą ne kartą sukėlė problemų Rusijos ir Estijos santykiuose. Verta priminti, kad būtent dėl ​​šio dokumento iki šiol nėra susitarimo dėl sienų. Dar dešimtajame dešimtmetyje abiejų šalių parafuotas susitarimas galiausiai nebuvo ratifikuotas dėl Talino bandymo atvirai sukčiauti, paskutinę akimirką preambulėje vienašališkai pridėjus nuorodą į tą pačią Tartu taikos sutartį. Prireikė daug metų, kad  būtų galima pasirašyti sutartį be provokuojančios preambulės. Bet jei ankstesnė Estijos parlamento sudėtis neišdrįso jos ratifikuoti, tai dabartinė su tokiu pirmininku ir su KRE koalicijoje juo labiau negalės žengti šio žingsnio.

Problema ta, kad 1920 metais taikos sutarties pasirašymo metu Tartu mieste, ji Rusijoje dar vadinama Jurjevo (todėl šis pavadinimas nurodytas rusiškoje dokumento versijoje), bolševikai padarė negirdėtas nuolaidas, sutikę įtraukti į Estijos sudėtį  Ivangorodą ir rajonus, kuriuose daugiausia yra Rusijos gyventojų. Be to, Maskva įsipareigojo skirti Talinui dalį Rusijos imperijos aukso atsargų (šiuolaikiniai Estijos istorikai tvirtina, kad buvo pristatyta 11 tonų aukso), be to, buvo nurašyta dalis skolų (teisybės vardan reikia pažymėti, kad ir patys bolševikai tada dar neketino jų kažkam atiduoti). Ir tai dar ne viskas. Mainais į taiką Estijai buvo suteikta koncesija miškų kirtimui Rusijoje.

Вид на город с девяносто метровой высоты летней террасы отеля Radisson Blu - Sputnik Lietuva
Estija neketina ratifikuoti pasienio sutarties su Rusija

Nepaisant atvirai plėšikiškų sąlygų, Leninas susitarimą priėmė entuziastingai. Kelias savaites savo kalbose ir straipsniuose jis vadino šį dokumentą "proveržiu blokadoje", "didžiulės istorinės svarbos aktu", "langu į Europą" ir taip toliau. Tai buvo pirmasis tarpvalstybinis susitarimas su kapitalistine Europos valstybe. Pagal dabartinius standartus jis būtų pavadintas dviejų "savarankiškai pasiskelbusių nepripažintų respublikų" paktu. Bet Leninas tikėjosi tokiu būdu sudrebinti Europos vienybę ir pralaužti ekonominę blokadą. "Mes užmezgėme taiką su Estija — pirmąją taiką, po kurios seks kitos, atverdamos mums galimybę keistis prekėmis su Europa ir Amerika", — rašė jis laikraštyje "Pravda".

Tuo tartu Tarybų Rusijos vadas pripažino, kad estams atidavė rusiškas teritorijas, kurios niekada neturėjo jokių ryšių su Estija. Jis tai paaiškino paprastai: "Mes nenorime pralieti darbininkų ir Raudonosios armijos kareivių kraujo už gabalą žemės, juo labiau, kad ši nuolaida nedaroma visiems laikams: Estija išgyvena Kerenskio vyriausybės politikos laikotarpį, darbininkai <...> netrukus nuvers šią valdžią ir sukurs Tarybų Estiją, kuri sudarys su mumis naują taikos sutartį".

Šis požiūris į sienų apibrėžimą buvo būdingas bolševikams nuo pat pradžių. Kordonai buvo laikomi sąlyginumu ir praeities atgyvenomis. Nes  štai štai turėjo įvykti pasaulinė revoliucija — ir tada "visos sovietinės respublikos susijungs į vieną pasaulio socialistinę federaciją".

Estijos vėliavos - Sputnik Lietuva
Joti ant seno arkliapalaikio. Estijos politikai apžergė aneksiją

O reiškia, ir nebuvo jokio skirtumo, kam atiteks tas ar kitas "Kemės valsčius". Būtent remdamasi šituo, pavyzdžiui, Donbasas buvo prijungtas prie Ukrainos, į ką ne kartą nurodė Vladimiras Putinas.

Tačiau 1940 metais, kai Estija buvo prijungta prie TSRS, Tartu (Jurjevo) sutartis nustojo galioti, o rusiški rajonai buvo perduoti Rusijai, Pskovo ir Leningrado sritims. Būtent į šiuos rajonus dabar pretenduoja patriotai iš EKRE, periodiškai teikdami teritorines pretenzijas Maskvai ir nepaisydami pokario sienų neliečiamumo principo.

Estijos politikai, eskaluojantys šią temą, atrodo, net nesupranta, kurią Pandoros skrynią jie bando atverti. Jei jie nori atgaivinti amžiaus senumo dokumentą, kurio galiojimas seniai pasibaigė, tada kodėl gi nepažvelgus giliau? Tarkim, kad ir į 1721 metų Ništato taikos, pagal kurią Rusija, tiesą sakant, ir gavo teisėtą valdymą visoje dabartinėje Estijos teritorijoje ir dalyje Latvijos (įskaitant Rygą). Be to, Petras I už tai atsiskaitė nemažais tais laikais pinigais. Kažkodėl niekas iš dabartinių Baltijos šalių politikų nekelia kompensacijos už nutrauktą susitarimą klausimo ir nereikalauja, kad jis būtų įtrauktas į naujų tarptautinių dokumentų preambulę. Ir prašmatnūs jubiliejiniai renginiai 300-ųjų šios taikos metinių proga Baltijos šalyse kol kas neplanuojami.

Jei jau kalbama apie sienas, kurios atsirado pagal 1920 metų konfliktų rezultatus, tada lietuviai turėtų atiduoti lenkams Vilnių, o ukrainiečiai — Lvovą. Jei užsimojama į pokario sienas, tai ir Vakarų Lenkija turėtų atitekti Vokietijai. Tačiau kažkodėl nė viena iš šių šalių, kurios ėmėsi peržiūrėti XX amžiaus istorinius įvykius, apie tai nedrįsta užsiminti.
Здание эстонского парламента в Таллинне - Sputnik Lietuva
Estija vėl kelia teritorines pretenzijas Rusijai

Bet reikalauti reparacijų, kompensacijų ir kontribucijų iš Rusijos tapo pas jas madinga. Juokinga, pavyzdžiui, stebėti, kaip buvęs Ukrainos užsienio reikalų ministras Pavelas Klimkinas pareikalavo kompensacijos už tai, kad "Stalino režimas okupavo dalį Lenkijos ir Ukrainos teritorijos". Norisi paklausti, kurią Ukrainos dalį šis režimas okupavo. Jei kalbama vėl apie lenkų Lvovą, tai atrodo, kad dabartinis Kijevo režimas ir toliau jį kontroliuoja. Atitinkamai, ką ir kam Maskva turėtų kompensuoti? Tegul tarpusavyje sprendžia kas ir kam yra "okupantas".

Visi dabartiniai jaunųjų europiečių bandymai peržiūrėti istoriją ir ištraukti iš naftaleno seniai nebeveikiančius senų laikų dokumentus būtinai veikia prieš juos patis. Žinoma, visa tai pasmerkta nesėkmei ir neverta net tos atminimo monetos Tartu sutarties garbei. Tačiau artimaisiais metais mes tapsime dar ne vieno panašaus jubiliejaus su būtinu kai kurių kitų — "nepatogių" — metinių nutylėjimu liudininkais.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Naujienų srautas
0