Klaipėdos Vydūno gimnazijoje rusų kalbos mokytoja per pamoką pagyrė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną už jo darbus savo šaliai ir sovietmetį. Papildomas niuansas yra tas, kad jos žodžius įrašė mokiniai, ir sukarpytas įrašas — su LRT žurnalistės Ritos Miliūtės pagalba — išplito socialiniuose tinkluose.
Toliau žinią pasigavo įvairios žiniasklaidos priemonės (tame tarpe televizija) su nuostata, kad įvyko kažkas baisaus, ir kilo visuotinis triukšmas.
Pasmerkti ir nubausti
Pirmas pradėjo teisintis mokyklos direktorius, sakydamas, kad mokytojos nuomonė — tik jos asmeninis požiūris, kuris nesutampa su gimnazijos filosofija, politika ir ugdymo programomis. Kolegos buvo šokiruoti. Tėvų forumo pirmininkas pareiškė, kad mokytojos teiginiai apie Putiną ir sovietmetį nepagrįsti.
Įvykis buvo toks reikšmingas, kad jį pakomentavo net Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys (konservatorius) Arvydas Anušauskas, kurio manymu, Vydūno gimnazijos mokytoja neturi pedagogikos ir didaktikos suvokimo, todėl reikėtų atlikti jos kompetencijų vertinimą. Jo teigimu, šis įvykis negali būti nutylėtas, nes "tai yra politikės, o ne mokytojos pasisakymas".
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius pareiškė: "Tai yra propaganda, tuo labiau, kad šiuo atveju yra visiškai prasilenkiama su elementaria pedagogine etika, mano galva, mokyklų vadovai turėtų įvertinę, pasvėrę aplinkybes, pasirūpinti, kad tokių pamokų nebūtų".
Beliko iškelti šitą klausimą JTO Saugumo Tarybos posėdyje, nes toks įspūdis, kad korona virusas ar karas Sirijoje yra menkniekis, palyginus su šiuo skandalu.
Vertinant situaciją, galima teigti, kad mokytoja nepasakė nieko baisaus ir antivalstybinio. Pagyrė kitos valstybės vadovą ne už tai, kad jis, pavyzdžiui, nori okupuoti Lietuvą, o už jo darbus savo šaliai (panašiai galima pasakyti apie Donaldą Trumpą). Kartu palygino dabartinę ir sovietinę Lietuvą, akcentuodama, kas jai labiau patiko sovietmetis. Su ja galima ir net reikia nesutikti, nes diskusija lavina mokinių kritinį mąstymą. Bet kam ta diskusija — geriau išpūsti skandalo burbulą.
Tačiau ypač apgailėtinai atrodo kitas momentas. Mokytojos žodžius be jos žinios įrašė ir išplatino mokiniai. Tai žema. Bet tik ne Miliūtei, kuri parašė: "Vaikai puikūs. Ačiū jiems". Dar daugiau, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas pareiškė, kad jam gėda dėl mokytojos žodžių, ir pridėjo: "Noriu pasidžiaugti ir padėkoti šios klasės moksleiviams, kurie pasirodė gerokai sąmoningesni, pilietiškesni ir patriotiškesni nei juos mokanti pedagogė".
Štai taip — niekšiškas poelgis tai sąmoningumas, pilietiškumas ir patriotiškumas. Jeigu tai yra normalu dabartinėje demokratinėje Lietuvoje, jeigu tai yra demokratija ir žodžio laisvė, tada tikrai gėda.
Vienintelė vargšos pagyvenusios mokytojos, kuri drąsiai neišsižadėjo savo žodžių, kaltė yra ta, kad ji, greičiausiai, susijaudino ir nesugebėjo pristatyti savo nuomonės neutraliai, nesitikėdama, kad lietuviškas pilietiškumas štai toks.
O po to tie mokiniai įstos į universitetą ir įrašys dėstytojo kalbą, kurį arba atleis iš darbo už nepilietiškumą, arba jis daugiau nekalbės laisvai — sakys tik tai, ką reikia sakyti. Ir kokia tai bus visuomenė?
Tačiau būtina pabrėžti, kad ne visi paskelbė minėtai mokytojai "mirties nuosprendį".
Sąžinės šansas
Pavyzdžiui, tas pats mokyklos direktorius pasakė, kad niekada nebuvo abejonių dėl prie kryžiaus kalamos pedagogės kvalifikacijos (bet Anušauskas juk geriau žino). Be to, jis pastebėjo: "Mes juk nežinome konteksto, tas įrašas sudėliotas iš gabaliukų". Taip pat jis apgailestavo, jog mokiniai neatėjo pas jį ir neparodė įrašo, kas būtų tikras pilietiškumas.
Savo ruožtu Klaipėdos vicemeras Arvydas Cesiulis pažymėjo: "Kalbant apie šią situaciją, neįžvelgčiau jokio politinio demaršo ar politinio protesto kokios nors išraiškos, nors gal kai kas taip ir galvoja". Anot jo, negalime daryti to, ką patys kritikuojame, kai kalbame apie rytinius kaimynus. "Jei atleistume, kuo tada skirtumėmės", — pabrėžė Cesiulis.
Be to, jis atkreipė dėmesį į tai, kad įrašas sudėliotas iš gabaliukų ir paklausė: "Ir tai būtų tinkamas pagrindas atleisti žmogų? Švietimo įstatyme aiškiai sudėliota, dėl ko galima atleisti. Nuomonės pareiškimas, jei jis nėra sisteminis ar antikonstitucinis, nėra tas atvejis. Mes negalime visko spręsti iš įrašo gabaliukų, o tie, kas turi pilną įrašą, kiek suprantu, jo neduoda", — reziumavo vicemeras.
Apibendrinant, galima teigti, kad vieną dieną Lietuva įkrito į antirusiškos isterijos duobę ir niekaip negali iš jos išlipti (nors yra ir adekvačių žmonių). Tai labai blogai veikia visuomenę, nes žlugdo jos demokratiją ir kritinį mąstymą. Ir didelės bėdos visada prasideda nuo niekšiškų smulkmenų. Ar už tokią valstybę kovojome?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.