Kremlius nenorėjo
Rinkinys, išleistas lietuvių kalba su pavadinimu "Dokumentai atveria paslapčių duris", rodo, kad tarp Lietuvos ir Trečiojo Reicho slaptųjų tarnybų buvo slaptas sąmokslas. Ataskaitos autorius istorikas Aleksandras Diukovas pažymėjo, kad susitarimas nebuvo deklaratyvus. Jį kruopščiai vykdė Lietuva. Taigi, bendradarbiaujant VSD ir nacistinės Vokietijos RSHA, buvo išduoti lenkų pogrindžio aktyvistai, norėję rasti prieglobstį Lietuvos Vilniaus valsčiuje.
Be to, buvo rasta 1940 metų vasarį įvykusio slapto RSHA ir VSD vadovybės susitikimo Berlyne įrodymų. Šiame susitikime buvo svarstomas klausimas dėl Lietuvos perdavimo Trečiojo Reicho protektoratui.
"Atsižvelgiant į naujai išsiaiškintus faktus, mes matome visiškai naują 1940 metų birželio, kai Baltijos šalys įstojo į TSRS, vaizdą, — papasakojo Aleksandras Diukovas. — Manoma, kad TSRS jau seniai norėjo prijungti prie savęs Baltijos šalis. Tačiau paaiškėjo, kad Kremliaus pozicija Baltijos šalių klausimu buvo visiškai kitokia. 1939 metais sudaręs savitarpio pagalbos susitarimą su Baltijos šalimis, Kremlius laikė klausimą išspręstu, manė, kad šiame regione rado tą sąveikos ir savo nacionalinių interesų gynimo formą, kurios laikysis dar ilgą laiką".
Tačiau vėliau sovietų vadovybė sužinojo apie Lietuvos prezidento Antano Smetonos žaidimus užkulisiuose.
"Susitarimo dėl Vokietijos protektorato svarstymas buvo tiesioginis sovietų ir lietuvių susitarimo dėl savitarpio pagalbos pažeidimas, — sako Aleksandras Diukovas. — Pajutusi grėsmę veržlių Vokietijos pergalių Vakaruose fone, sovietų vadovybė priėmė sprendimą, kaip sakoma, sucementuoti galimą placdarmą ir tiesiog prijungti Baltijos šalis prie Tarybų Sąjungos, atmetus jos perėjimo į Vokietijos pusę galimybę. Būtent šis klausimas ir paskatino Kremlių priimti sprendimą dėl sovietų kariuomenės įvedimo į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis".
Diukovas pabrėžė, kad kitos Baltijos šalys — Latvija ir Estija — nevedė slaptų derybų su Trečiuoju Reichu ir nesvarstė Vokietijos protektorato įvedimo.
"Mano manymu, 1940 metais Baltijos šalys turėjo gerą šansą išlaikyti valstybinę nepriklausomybę, — pasakė Aleksandras Diukovas. — Po nacistinės Vokietijos invazijos jos būtų okupuotos. Bet jos atkurtų valstybingumą 1944–1945 metais, taptų JT steigėjais, po to įstotų į Varšuvos pakto organizacijos sudėtį. Jos turėtų tokį pat statusą kaip ir Lenkija po karo. Ir tai būtų buvęs geras scenarijus".
Draudimas atvykti
Į rinkinį pateko dokumentai iš 22 Lietuvos, Latvijos, Vokietijos, Prancūzijos, TSRS ir JAV muziejų ir bibliotekų archyvų. Cituojami tekstai iš buvusio Vokietijos demokratinės respublikos Štazi žvalgybos archyvo, išslaptinti CŽV dokumentai. Skelbimas lietuvių kalba, anot Diukovo, nėra atsitiktinis. Tai atmeta galimybę paneigti informaciją, nurodant vertimo netinkamumą.
"Lietuva dabar neigia savo dalyvavimą nusikaltimuose prieš lenkų pogrindį, — pažymėjo Diukovas. — Tikiuosi, kad kada nors Lietuva galės kalbėti apie tamsius savo praeities puslapius taip, kaip Rusija dabar kalba apie savo tamsius puslapius".
Šios knygos rengėjas ir sudarytojas Aleksandras Diukovas gavo dešimties metų draudimą atvykti į Lietuvą kaip "grėsmė nacionaliniam saugumui".
"Rengdamas lietuvišką leidinį pašalinau visas prieštaringas interpretacijas, savo interpretaciją, apžvalginius straipsnius, — pasakė Diukovas. — Čia yra tik dokumentai, faktiniai komentarai ir šaltinio apžvalga".
Lietuvoje neatsirado leidėjų šiam rinkiniui. Jis buvo išleistas lietuvių kalba kaimyninėje Latvijoje.
Dokumentai rusų kalba bus paskelbti 2020 metų rudenį.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija