Oficiozinės eitynės — Landsbergis, miesčionys ir jų jaunimas
Didesnio masto ir pagrindiniu dienos renginiu buvo valdininkų eisena nuo Katedros aikštės link Rasų kapinių — "Lietuvos valstybės keliu". Su Remigijumi Šimašiumi ir Vytautu Landsbergiu priešakyje, tai iš esmės tiek vietinės miesto valdžios, tiek TS-LKD propagandinė akcija, skirta šiaudiniam "patriotizmui" skatinti. Čia rinkosi publika ir savimi, ir esamu liberalkonservatorišku Lietuvos politikos status quo patenkintų miesčionių, kuriems visiškas konformizmas ir yra tėvynės meilės kvintesencija.
Jiems labai patinka tai, kas vyksta dabartinėje Lietuvoje... Skurstanti provincija, degraduojantys kaimai bei miesteliai, pusbadžiu egzistuojantys senukai, kaip ir nuo viso to neatsiejama masinė emigracija jiems — tai ne nacionalinė tragedija, bet laisvės apraiška. Laisvės, prasidėjusios TSRS sunaikinimu ir jį sekusiu liaudies nuosavybės išgrobstymu. Laisvės, kurios viršūnė šiandien — tai vadinamosios vienalytės santuokos ir skandinaviško tipo juvenalinė justicija.
Eisenoje būta ir jaunimo — ne tik "auksinio" elitinio jaunimėlio, bet ir mokyklinukų, kuriuos į paradą atsivedė aktyviai savo lojalumą režimui demonstruojantys mokytojai bei tėvai. Jiems visiems, kaip įprastai, vidury eisenos iš balkono pašnekėjo Landsbergis. Iš esmės pilstyta iš tuščio į kiaurą, bet aura buvo aiški. Mes laisvi, viskas puiku, dėl visko, kas ne taip, kalta Tarybų Sąjunga ir Rusija, o jei ką — NATO ir Amerika padės. Žodžiu, čia turėjome landsbergistų ir jais pasekusių avelių eiseną.
"Alternatyva" — neofašistų paradas
Tačiau toks oficiozinis falšas tenkina toli gražu ne visus. Daug kam tiesiog nusispjauti ir taip vadinamoji šventė — tiesiog eilinė nedarbo diena. Bet Lietuvos nacionalistams tai proga pasireikšti ir pasiūlyti kitą, taip sakant, alternatyvią eiseną. Būtent tokia — vėlgi ne pirmą jau kartą — ėjo per Vilnių vakare, pradedant nuo Aušros vartų, baigiant netoli nuo Nacionalinio muziejaus, kur stovi Karaliaus Mindaugo paminklas.
Iš tiesų vaizdas čia kitoks. Kažkiek mažiau (kiek daugiau tūkstančio) dalyvių. O šiaip — kitokia retorika. Čia išgirsi ir kritikos valdžiai, ir netgi socialinei situacijai krašte, ir taip vadinamai neoliberalizmo politikai. Bet vietoje to, kad būtų protestuojama prieš 1990-ųjų kovo 11-ąją sekusį Lietuvos vystymosi vektorių, kuris iš esmės ir sukūrė visas nemalonias, tautai tiesiog pragaištingas pasekmes, čia irgi eskaluojamas antitarybiškumas ir rusofobija, o dar ir kurstoma prieš kažkokius tariamus išorės priešus. Žodžiu, čia irgi "rusai puola".
Dar daugiau. Oficiozinė eisena palaiko bendrai vakarietišką, "respektabilų" toną. O čia, jau sutemus, prasieinama su deglais, lyg tyčia kopijuojant Hitlerio nacių maršus. Šūkaujama apie "Lietuvą lietuviams" ir piktinamasi, kad nepakankamai gerbiami tokie "tautos herojai", kaip nacių bendrininkai Jonas Noreika-Vėtra, Kazys Škirpa ir kiti.
Būtent pastarojo įamžinimo klausimas tapo vienu pagrindinių įvykusios eisenos akcentų, mat paradas pasibaigė prie minėtojo Nacionalinio muziejaus esančioje dabar vadinamoje "Trispalvės alėjoje", kuri dar neseniai vadinosi Kazio Škirpos vardu. Tiktai meras Šimašius, po Stanislovo Tomo akcijos prieš Noreikos-Vėtros atminimo lentą išsigandęs galimo tarptautinio skandalo (o kaipgi čia, ES valstybės sostinėje — nacių kolaborantų garbei pavadintos gatvės?!), pastarąją pervadino.
Įvairios nacionalistų grupuotės į tai atsakė protestais, reikalaudamos alėjai grąžinti buvusįjį pavadinimą. Tarp jų — ne tik "Nacionalinio susivienijimo" partiją burianti Vytauto Radžvilo "Pro patria", bet ir iš atvirai hitlerizmą propagavusios "Skydo" organizacijos išsivysčiusi, "Etnofuturistiniu jaunimo sambūriu" save vadinanti "Krypties" grupė. Žodžiu — tikrų tikriausi neofašistai. Tad nereiktų per daug stebėtis, kad ši eisena, nors jau tapusi bendro pamažu fašistėjančios Lietuvos fono dalimi, masinės žiniasklaidos priemonėse nušviečiama nebūtinai taip vienareikšmiškai.
Iškreipta istorija
Taigi, atrodytų, kad Vilniuje vyksta du alternatyvūs, netgi iš esmės priešingi Vasario 16-osios minėjimai. Bet taip tik atrodo, nes nežiūrint šių skirtumų, yra esminiai bendri vardikliai, kurių nesupratęs, nesuprasi ir dalyko esmės. O jie tokie, kad ir vieno, ir kito parado rengėjai kartu remiasi viena ir ta pačia Lietuvos koncepcija, kurios pagrindas — iškreiptas, atitinkamą politiką, tame tarpe keliaklupsčiavimą prieš Vakarus ir rusofobiją pateisinantis Lietuvos istorijos, ypač XX amžiaus istorijos supratimas.
Dabar nepopuliaru taip kalbėti, bet 1918-ųjų vasario 16-osios Lietuva, kartu su kitomis Pabaltijo respublikomis, buvo sukurta kaip faktinis Vokietijos protektoratas, kurį rėmė ir vietos, ir užsienio stambus finansinis elitas. Tačiau tai nebuvo vienintelis Lietuvos valstybingumo projektas. Lygia greta formavosi ir kita, Tarybų Lietuva, kurios, kaip ir 1918–1919 m. krašte faktiškai vykusio pilietinio karo, istorinis atminimas tiesiog trinamas.
Faktas, kad egzistavo alternatyvūs Lietuvos vystymosi vektoriai tiek santvarkos, tiek geopolitikos prasme, negali būti pripažintas, nes tada Vasario 16-osios, kaip vienintelės ir tikrosios Lietuvos mitas, sugriūtų.
Tačiau landsberginis elitas šito prileisti negali, nes dabartinė Lietuva, atsisakiusi viso ir bet kokio tarybinio paveldo, remiasi tam tikra nacionalistine mitologija, iš kurios be Vasario 16-osios, kaip ir be 1941–1944 m. siautėjusių nacių bendrų apologetikos ir pokario miškinių kulto tiesiog nieko nebeliktų.
O dalykas yra tas, kad Vasario 16-ąją gatvėse išvystame ne ką kita, kaip dviejų vienos ir tos pačios Lietuvos versijų atspalvius. Ir vieni, ir kiti prisidengia nepriklausomybės retorika, nors faktiškai tarnavo ir tarnauja Vakarų imperijų, ypač Jungtinių Valstijų interesams. Skiriasi tik fasadai — vieni žaidžia europietišku liberalumu, o kiti stačiai ir kone atvirai propaguoja fašizmą.
Galai du, lazda — viena...
Taigi, turime vieną eiseną, kurioje žengia landsbergistai. Kita eisena kaip ir alternatyvi. Bet iš esmės ji vadovaujasi tomis pačiomis bazinėmis nuostatomis. Tiesiog šios stovyklos atstovai mano, kad Landsbergis ir Ko per daug "suminkštėjo", nukrypo nuo tikrojo nacionalistinio kurso ir todėl dabar į pastaruosius žiūri kritiškai (be abejo, turėdami tam ir savą pagrindą). Tačiau vadinti tai kažkokia esmine alternatyva būtų netikslu, nes neofašistiniai Lietuvos judėjimai šia prasme yra ne kas kita, kaip tam tikras neolandsbergizmas.
Liaudiškai tariant, lazda turi du galus. Ir čia faktiškai taip ir yra. Turime du galus. Vieną liberalų, "respektabilų", mėginantį dėtis "europietiškumo" ir "vakarietiškumo" kaukę. O kitą — tiesiog urvinį nacionalistinį. Bet lazda yra viena ir ta pati, o būtent — toji Lietuva, toji Lietuvos koncepcija, kuri įgyvendinama visus pastaruosius 30 metų. Bet kiek šita koncepcija, kaip ir jos praktinis įgyvendinimas, turi bendro su realiu, o ne žodiniu, šiaudiniu patriotizmu — paliksime atviru klausimu. Apie jį pamąstykime kiekvienas sau.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.