Dalyko istorija
Paprastai, kalbant tokiais klausimais pradėti reikėtų nuo istorijos. Šiuo atveju reikėtų prisiminti 1972 m., kai minėtoje vietoje iškilo skulptorių Broniaus Vyšniausko ir Vytauto Gabriūno suprojektuotas "Motinos" paminklas, skirtas 1944-1945 m. iš vokiečių fašistų okupacijos Lietuvą išvadavusios Raudonosios armijos kariams. Paminklas vaizdavo lietuvę moterį, laikančią ąžuolo šakelę.
Išstovėjo paminklas gerus porą dešimtmečių. Tačiau Sąjūdžio ir po jo prasidėjusios antitarybinės isterijos jis, deja, neišgyveno. 1995 metais, kaip paskiau prisipažino patsai Vytautas Šustauskas, grupė vadinamosios Lietuvos laisvės lygos veikėjų, vykdydami iš esmės teroristinį Vytauto Landsbergio klano užsakymą, Kryžkalnio "Motiną", kaip tariamų "sovietinių okupantų" ženklą, susprogdino.
Ilgą laiką vietoje "Motinos" tebuvo tuščia vieta. Bet palyginti neseniai, 2018-aisiais, ant to paties Kryžkalnio, netoli nuo buvusio paminklo vietos, iškilo nedidelė koplyčia. Aplinkui ją — blokai, ant kurių surašyti daugiau kaip tūkstančio pokario metais vietovėje veikusių vadinamųjų "miško brolių" vardai, pavardės ir slapyvardžiai.
O dabar, 2020 metais, ketinant minėti "apvalias" "miško brolių" judėjimo metines, pačios Kryžkalnio "Motinos" vietoje rengiamas visiškai naujas paminklas. Kalavijo formos skulptūra, dedikuota visų, anot oficialiųjų istorikų, per 20 tūkstančių pokario metais veikusių "miškinių", kaip tariamų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę nuo Tarybų Sąjungos, atminimui.
Iš tiesų toks projektas — visiškai natūralus ir atitinkantis dabarties Lietuvos "istorijos politiką". Vadinamieji "miško broliai", arba "partizanai" oficialiai laikomi didvyriais, kurių išaukštinimu remiasi kone visas XX amžiaus Lietuvos istorijos supratimas — bent jau toks, koks mums "iš viršaus" pateikiamas šiandien. Todėl stebėtis šiuo reikalu tikrai nereiktų.
Tegul kalba faktai...
Tačiau suprasti ir kritiškai įvertinti dalyką reikėtų. Ypač turint omeny kontrastą tarp tų, kurie šiandien paversti "didvyriais", ir tų, kurie įvardijami "okupantais". O viską čia pasako realūs faktai bei juos supantis istorinis kontekstas. Šiuo atveju — Antrojo pasaulinio karo ir pokario situacija Lietuvoje ir apskritai Pabaltijyje.
Reikia atminti, kad hitlerininkai ruošė beveik visišką tiek lietuvių, tiek kitų Rytų Europos tautų sunaikinimą bei atitinkamų kraštų kolonizavimą. Visa tai buvo labai aiškiai nurodyta Himlerio rengtame generaliniame "Ost" plane, kurio taip nemėgsta minėti šių dienų oficialieji rūmų istorikai. Todėl, patinka kam komunizmas ir Tarybų Sąjunga ar nepatinka, faktas, kad būtent Raudonosios armijos pergalė Antrajame pasauliniame kare išgelbėjo lietuvių ir kitas tautas nuo išnykimo — neginčytinas.
Tuo tarpu vadinamųjų "miško brolių" atvejis visiškai kitoks. Pastarieji 1941–1944 metais aktyviai bendradarbiavo su hitlerininkais. Tokie zoologinio antisemitizmo korifėjai ir hitlerizmo apologetai kaip Kazys Škirpa ir Jonas Noreika — tik ryškesni šitokio raugo "patriotų" pavyzdžiai. Panašių veikėjų išties netrūko. O jų "kovą", kurios pagrindinį turinį sudarė civilių gyventojų žudynės, iš esmės įkvėpė neapykanta komunizmui ir tarybinei valdžiai.
Praktiškai tai reiškė iki 1940-ųjų privilegijuotai gyvenusių visuomenės sluoksnių pasipiktinimą prarastais turtais ir socialine padėtimi. Ne už kokią kitokią, bet būtent kapitalistinę "laisvę" žmogui išnaudoti kitą žmogų, lobti svetimo darbo ir prakaito sąskaita, prisidengdami abstraktaus "tautiškumo" ir "nepriklausomybės" šūkiais kovojo žemės reformų ir kolektyvinių ūkių neapkentę baltaraiščiai ir pokario "miškiniai".
Nekalbant apie masines žydų žudynes 1941–1944 metų laikotarpiu, patiems "miško broliams" galima pateikti labai konkrečią, daugiau kaip 25 tūkstančių pokario metais išžudytų žmonių sąskaitą. 25 tūkst., iš kurių daugiau kaip 80 % sudarė etniniai lietuviai, daugiausia civiliai gyventojai, kurių tarpe būta ir pagyvenusių žmonių, ir moterų, ir netgi vaikų bei kūdikių.
Kas per "didvyriai"?
Tokie tad šių "laisvės" kovotojų pasiekimai mūsų krašte. Faktai kalba ir, be abejo, kaltina. Tiktai bėda ta, kad, kaip jau minėjome, minėtasis paminklo projektas, kaip ir "miškinių" kultas Lietuvoje apskritai, nėra atsitiktinumas. Priešingai, tai yra nuosekli sistemingai įgyvendinamos "istorijos politikos" tąsa. "Istorijos politikos", kuria komunizmas veidmainiškai prilyginamas nacizmui, "tarp eilučių" siekiant pastarąjį reabilituoti, kartu demonizuojant tiek Tarybų Sąjungą, tiek šiuolaikinę Rusiją, kaip tariamą "raudonojo totalitarizmo" perėmėją.
Ir Raudonoji armija, sumušdama nacius, ir pokario "miškiniai", siautėdami kaimuose, kažką Lietuvai davė. Tai neginčytina. Tik vieni jai davė gyvenimą. Ir jiems pagerbti, jiems padėkoti pastatyta "Motina" — gyvybės ir meilės ženklas. O kiti iš esmės beprasmiškai ir netgi nusikalstamai sėjo terorą, neviltį ir mirtį. Štai jiems pagerbti ruošiamas kardas. Tam tikros logikos, aišku, esama.
O dabartinis mūsų oficiozas, vietoje to, kad pripažintų istorinę tiesą, tarybinius karius verčia kolektyviniu baubu, barbarais ir "okupantais", o "miškinius" pateikia kaip su angeliška aureole puoštus didvyrius ir šventuosius kankinius.
Iš tiesų viskas apversta aukštyn kojomis. Lyg tikrų tikriausioje kreivų veidrodžių karalystėje. Bet tokia Lietuva ir yra. Kaip teigė visuomenininkas Povilas Masilionis — turime valstybę ant melo pamatų. Ne vien istorinio melo (nes to melo daug ir visokio), bet pirmiausia — būtent istorinio. Nes tik perdirbant tautos istorinę sąmonę įmanoma sukurti buką ir klusnią mankurtų, šiuo atveju — rusofobinių, antitarybinių zombių masę, kokios mūsų šiaudiniai "patriotai" ir siekia.
Būtent tokio rezultato, tokios tautos ir siekiama per šią neogėbelsiškos psichodelikos orgiją, kurią remia, kursto ir organizuoja vadinamasis mūsų elitas. Bet ar mes leisime jiems šitai pasiekti? Ar mes tokiais tapsime? Klausimai atviri, o atsakymai į juos priklauso nuo mūsų pačių. Nes tiktai tiesos, o būtent — istorinės tiesos šviesa gali išsklaidyti melo tamsą. Ir šios tiesos pažinimas, jos skleidimas ir platinimas — tai ir yra vienas pagrindinių tikrųjų, ne šiaudinių ir ne kabutėse, bet būtent tikrųjų patriotų uždavinių. Ar jį įvykdysime — parodys laikas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
.jpg){kind=link}
