Mažoje, šiek tiek daugiau nei 2,7 milijono gyventojų turinčioje šalyje kiekvieną dieną du žmonės suveda sąskaitas su gyvenimu. Vien pernai nusižudė 654 Lietuvos gyventojai. Tiesa, 2018 metais tokių buvo dar daugiau — 683. Bet tai, kaip sakoma Statistikos departamente, nėra galutiniai skaičiai. Tikslesnius žadama paskelbti po dviejų mėnesių.
Tuo tarpu valdžia didžiuojasi pranešdama, kad savižudybių skaičius pamažu mažėja. Taigi, Lietuvoje, Josifo Stalino žodžiais, gyvenimas gerėja, gyvenimas tampa linksmesnis.
Tiesa, jei pažiūrėsite į vidutinius savižudybių rodiklius Europos Sąjungoje, optimizmas turėtų sumažėti.
Jei ES kiekvienais metais nusižudo 10 iš 100 tūkstančių žmonių, tai Lietuvoje šis skaičius yra beveik du su puse karto didesnis — 24 savižudybės 100 tūkstančių gyventojų. Tai yra absoliuti lyderystė Europos žemyne ir "garbingoji" penktoji vieta pasaulio savižudybių reitinge. Lietuvą pagal šį rodiklį lenkia tik Gajana, Kinijos Liaudies Demokratinė Respublika (KLDR), Pietų Korėja ir Šri Lanka.
Kuo gi lietuviams taip nepatinka gyvenimas, kad jie nusprendžia pasitraukti iš jo? Sociologai paprastai kalba labai neaiškiai: socialinės ir finansinės problemos yra pagrindinės savižudybių priežastys.
Tačiau šalis jau 30 metų yra laisva demokratinė valstybė su visais kapitalizmo, Europos demokratijos ir žmogaus teisių apsaugos malonumais. Be to, Lietuva yra Europos Sąjungos ir NATO narė. O patriotizmas tarp gyventojų, anot valdžios, viršija visus įmanomus rodiklius.
Štai ir Lietuvos žiniasklaida cituoja entuziastingų demonstrantų, kurie susirinko atšvęsti 1918 metų vasario 16 dienos Nepriklausomybės akto pasirašymo 102-ąsias metines, žodžius.
"Kai pirmą kartą atėjau, jų buvo mažiau, tačiau kaskart mokinių vis gausėja — stiprėja patriotizmo jausmas, tas istorijos suvokimas ir tas įsisąmoninimas, kad mes — laisva nepriklausoma, graži, stipri valstybė su gražiom tradicijom", — teigė sostinės Užupio gimnazijos direktorė Virginija Navickienė.
Mokytoją atkartojo ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda per iškilmingą valstybės vėliavos iškėlimo ceremoniją Daukanto aikštėje: "Siekdami šviesesnės valstybės ateities, nebegalime švaistyti talentų. Privalome užtikrinti, kad švietimas būtų socialiai teisingas ir prieinamas visiems Lietuvos vaikams, nesvarbu, kur jie gyventų".
O kalbėdamas kitą dieną priešais ambasadorius Prezidentūroje, Gitanas Nausėda griežtai pareiškė: "Mes taip pat turėsime duoti atkirtį dažnėjančioms pastangoms klastoti Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių istoriją. Esame pasirengę kritiškai ir sąžiningai vertinti savo praeitį, tačiau neketiname toleruoti kai kurių jėgų pastangų skleisti melagingus naratyvus".
Tik dėl kažkokių priežasčių Lietuvos valstybės vadovas savo kalboje pamiršo pasakyti malonius žodžius Vladimiro Lenino vadovautiems bolševikams. Iš tikrųjų, jei nebūtų 1917 metų Spalio revoliucijos Petrograde, greičiausiai 1918 metų Nepriklausomybės aktas nebūtų buvęs priimtas. Juk tada Rusijos imperija nusirito į Pilietinio karo bedugnę, ir valdovams "centre" nerūpėjo Baltijos pakraščio likimas. O gelbstint Rusijos valstybingumą teko pagal Brest-Litovsko taiką atiduoti Vokietijai tam tikras teritorijas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.