JAV nuolatinis atstovas ESBO Džeimsas Gilmoras, komentuodamas Krymo priklausomumo klausimą, teigė, kad JAV niekada nepripažino Baltijos šalių kaip TSRS dalies.
"Jos buvo užkariautos jėga", — teigė pareigūnas.
Čia, be abejo, yra gera proga paviešinti veidmainystę, prisimenant, pavyzdžiui, Teksaso prisijungimo prie JAV istoriją, kuris buvo atplėštas nuo Meksikos per karą, tai yra, "užkariautas jėga".
Tačiau įdomesnis yra kitas amerikiečių pozicijos aspektas. Iš tikrųjų Gilmoro žodžių reikšmė yra akivaizdi: istorija viską sudėlios į savas vietas, teisingumas triumfavo Baltijos šalių atveju — vadinasi, tai neišvengiamai atsitiks su Krymu.
Palikime amerikietišką teisingumo ir idealios pasaulio tvarkos sampratą. Akivaizdu, kad kiekviena šalis turi savo požiūrį, pagrįstą nacionaliniais interesais ir suvereniomis ambicijomis. Svarbiau yra pats Vašingtono tikėjimo faktas, kad anksčiau ar vėliau viskas planetoje išsispręs "vieninteliu teisingu" būdu ir išliks taip amžinai.
Tai reiškia, kad mūsų partneriai amerikiečiai ir toliau gyvena ir veikia remdamiesi raminančia ir labai malonia koncepcija apie istorijos pabaigą. Ir nors pats autorius tai seniai išreiškė, taip pat atsisakė, nes gyvenimas kiek įmanoma aiškiau parodė, kad jis klysta, ši idėja aiškiai ir toliau lemia įtakingiausios pasaulio valstybės politiką.
Suprantama, kodėl Fransio Fukujamos "istorijos pabaiga" yra tokia patraukli JAV. Vakarų pergalė šaltajame kare sukūrė iliuziją išspręsti dvi svarbiausias žmonijos lydimas problemas per visą jos istoriją. Pirma, visam pasauliui atsirado bendras politinio, ekonominio, ideologinio ir moralinio teisumo atskaitos taškas, konkrečiai — liberali demokratija ir Vakarai kaip jos nešėjai. Antra, besąlygiškas JAV dominavimas visose pagrindinėse srityse — nuo ekonominės iki karinės — nubrėžė jiems ramią klestėjimo erą be įtemptos kovos su konkurentais. Be to, susidarė įspūdis, kad ši era tęsis amžinai.
Dabar galima pasijuokti iš tokio naivumo, tačiau tai nėra visiškai tiesa. Amerikos hegemonija truko daugiau nei ketvirtį amžiaus, o tai yra gana ilgas laikotarpis: pakanka, kad valstybinį administracinį aparatą atnaujintų karta, kuriai tokia padėtis yra pažįstama norma, o menkiausias nukrypimas nuo jos iki šių dienų atrodo neginčijamų taisyklių pažeidimas ir yra nepaprastai nepatogus.
JAV Valstybės departamentas Krymą palygino su Baltijos šalimis. Koks tarp jų ryšys?
Valstybės departamentas mato paraleles tarp Krymo nepripažinimo Rusijos dalimi ir Baltijos šalių narystės TSRS. Palyginimas yra dirbtinis, įsitikinęs ekspertas Vladimiras Olenčenka, kuris pasidalino savo nuomone interviu "Sputnik radijui" metu.
Taigi, atkaklus istorinių paralelių ir jau žinomų modelių panaudojimas naujoms situacijoms yra tiesiog bandymas vis sunkesnę tikrovę nukreipti į pažįstamus ir patogius rėmus.
Kai kurių Vakarų politikų ir net šiuolaikinės Rusijos pareigūnų, kurie leidžia sau per daug, nors turėtų ramiai sėdėti po šluota, nes pralaimėjo Šaltajame kare, nuoširdus pasipiktinimas atspindi tą patį pažintinį disonansą, kai kasdien susipina pažįstamas ir toks jaukus pasaulio vaizdas su nedraugiška tikrove.
Padėtis dar liūdnesnė, nes Rusija savo firminiu ženklu padarė nestandartinį mąstymą ir veiksmus, paversdama juos galimybe pakreipti situaciją savo naudai, veikdama originaliai ir nenuspėjamai. Mėginimas pritaikyti tokią trisdešimties ar net septyniasdešimties metų senumo politikos štampais — tik savo politinio ir intelektinio bejėgiškumo parodymas.
Kyla rimtų klausimų dėl pačių štampų kokybės. Trys Baltijos šalys (kaip ir daugiau nei dešimt kitų respublikų) pusę amžiaus buvo Tarybų Sąjungos dalimi, o JAV nuomonė šiuo klausimu visus šiuos dešimtmečius neturėjo įtakos tam, kas vyko. TSRS žlugimo paaiškinimas jos visiška destrukcija pasirodė pats patogiausias ir atnešė nemažai bonusų Vakarams.
Tačiau kuo toliau, tuo labiau paaiškėja tokio požiūrio nuostolingumas ir pavojai. Idėja, kad separatizmas kyla išskirtinai "blogose" šalyse, kurios to vertos, ir ilgainiui subyrės, buvo taip uoliai peršama, kad Vakarų šalys yra priverstos su tuo kovoti — Katalonijos ir Škotijos atvejai yra tiesiog labiausiai žinomi. Taip, ir JAV, atsižvelgiant į aiškų dabartinio vidaus politinio susiskaldymo geografinį komponentą (liberaliai mąstančių pakrančių prieš "trampišką" vidurio Ameriką), yra pavojuje.
Tuo tarpu Rusija išmoko galbūt vertingiausią pamoką iš pralaimėjimo Šaltajame kare: pasaulyje nėra nieko garantuojamo ir paruošto — ambicingiausias triumfas gali virsti nesėkme, o bet koks praradimas gali tapti būsimos pergalės pagrindu. Svarbu mokytis iš praeities, bet žiūrėti į ateitį. Taip pat labai pavojinga užmigti ant laurų.
Tačiau niekas netrukdo amerikiečiams laukti toliau, kol istorijos smagratis vėl pasisuks jų naudai ir pasaulis vėl sukurs tvarką pagal jų skonį, įskaitant Krymo likimą. Tiesa, laukti reikės labai ilgai.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.