Praėjusių metų vasarą ir rudenį konservatorių ir liberalų atstovaujama opozicija aktyviai skatino išankstinių Seimo rinkimų idėją dėl nuolatinių valdančiosios koalicijos skilimų. Per trejus metus jų buvo keli.
Pati pirmoji ir giliausia krizė buvo susijusi su skilimu Lietuvos socialdemokratų partijoje. Jaunas ir ambicingas Socialdemokratų lyderis Gintautas Paluckas išvedė iš valdančiosios koalicijos daugumą socialdemokratų.
O juk 2016 metų rudenį niekas nežadėjo bėdos. Ramūno Karbauskio vadovaujamos "Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos" (LVŽS) pergalė buvo pritrenkiama. Jie gavo 54 mandatus, o valdančiosios daugumos suformavimui pakako, kad jie pakviestų į koaliciją tik su trenksmu pralaimėjusius rinkimus socialdemokratus su jų 17 mandatų. 11 ministrų portfelių atiteko "valstiečiams", o kažkada galingiems socialdemokratams, kurie valdė ankstesnį Seimą, tik 3.
Bet po skilimo socialdemokratų partijoje, norėdama kompensuoti prie opozicijos prisijungusius seimūnus-socialdemokratus, koalicija turėjo pakviesti "Tvarką ir teisingumą".
Po to prasidėjo kaitalynė ir šios valdančiosios koalicijos "trečiosios jėgos" stovykloje. Netgi "tvarkiečių" frakcija žlugo. Kažkas užkulisiuose aktyviai įgyvendino pagrindinį politinės kovos šūkį: skaldyk ir valdyk.
2019 metų rudenį "valstiečiams" net teko pašaukti "Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą" (LLRA-KŠS). Vėl teko perrašyti koalicijos susitarimą ir atiduoti lenkams du strateginius portfelius — Vidaus reikalų ir Susisiekimo ministerijų. Kas galėjo tai įsivaizduoti prieš trejus metus?
Atsiradus lenkų koalicijai, opozicijos išpuoliai pasiekė "isterijos" lygį. Ypač daug priekaištų teko susisiekimo ministrui Jaroslavui Narkevičiui. Jis buvo apkaltintas kone valstybės plėšimu dėl to, kad apmokėjo pietus komandiruotėje ne iš tos kišenės. O Lietuvos vidaus reikalų ministrei Ritai Tamašunienei bandyta primesti kaltę dėl siaubingo gaisro Alytuje.
Valdančiajai partijai vėl pavyko pasipriešinti. Ir jau 2020 metais paaiškėjo, kad pirmalaikių rinkimų nebus. O ankstyvomis pavasario dienomis į Lietuvą atkeliavo koronavirusas, taip ir atsirado naujas opozicijos išpuolių prieš valdančiuosius taikinys. Juo tapo sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Neva, jis silpnas, neapsisprendęs, elgiasi chaotiškai. "Geriau būtų vadovauti frontui prieš COVID-19 skirti krašto apsaugos ministrą Raimundą Karoblį", — teigė konservatoriai. Pamenate "skaldyk ir valdyk"?
Bet net ir čia nepavyko įnešti sąmyšio į valdančiąją koaliciją. Vyriausybės veiksmai parodė, kad Lietuva su koronavirusu susidoroja ne blogiau nei daugelis pirmaujančių ES šalių. Sergančiųjų ir mirusiųjų santykis neviršija ribų. Ir jau šiandien kabinetas rengia laipsniško išėjimo iš karantino planą. Ir visa tai mato žmonės — rinkėjai.
Taigi, iki rudens, jei nebus force majeure, valdančioji partija palaipsniui galės atstatyti savo reitingus ir rinkimų išvakarėse priartės prie konservatorių. O tam, kad atkeršytų ir sugrįžtų į valdžią, opozicijai teks padaryti kažką ekstra-radikalaus.
Tikriausiai, konservatoriai su liberalais eis į rinkimus pagal koalicijos sąrašą. Jie jau užsiminė apie tai rudenį. Tik tokiu būdu jie sugebėtų nugalėti "valstiečius". O socialdemokratai prie jų prisijungs jau formuojant koaliciją.
Ar valdantieji reaguos simetriškai? Ar įmanoma suvienyti visus sąlygiškai kairiuosius "prieš konservatorius"? Tai paaiškės arčiau rudens, kai bus suformuoti kandidatų į Seimo narius sąrašai, ir jie bus pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai.
Tuo tarpu valdančioji koalicija ir vyriausybė turi pagrindinį priešą — koronavirusą. Jei jie jį nugalės, tuomet įrodys, kad gali veikti konkrečiai ir profesionaliai. O tai reiškia, susigrąžins rinkėjų pasitikėjimą iki 2020 metų spalio 11 dienos, kai vyks pirmasis turas. Antrasis balsavimo turas vienmandatėse apygardose įvyks lygiai po dviejų savaičių — spalio 25 dieną.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.