Pasaulio spauda ir Rusijos ekspertai, kurių širdys orientuotos į Vašingtoną, tvirtina, kad viskas gerai, ir ryžtingas "pasaulio ekonomikos lokomotyvas", kuriam atstovauja JAV federalinis rezervas, sugebės ištraukti JAV ekonomiką iš krizės, o paskui ištraukti iš koronavirusinės krizės ekonomikas, kurios politine ir finansine prasme yra "pririštos" prie Vašingtono. Kaip įrodymai dažniausiai pateikiami istoriniai argumentai, susiję su sėkmingu 2008–2009 metų krizės įveikimu, ir kone religinio pobūdžio argumentai, susiję su įsitikinimu, kad dolerio spaustuvė yra visagalė, RIA Novosti straipsnyje rašo Ivanas Danilovas.
Jei pažvelgtume į amerikiečių biržų indeksų grafiką ir suvoktume juos kaip ekonominės realybės atspindį, gali susidaryti iliuzija, kad viskas yra tikrai taip ir JAV laukia šviesi (kvepianti šviežiu žaliu spausdinimo rašalu) ateitis. Šis palyginti malonus pasaulio vaizdas neatsižvelgia į kelis niuansus, kurie sukelia pasipiktinimą ir paniką tarp Amerikos finansininkų, įskaitant milijardierius, kurie gali pažvelgti šiek tiek toliau nei savo nosis ir ateinančio ketvirčio finansiniai rezultatai.
Nulinės palūkanų normos nėra panacėja, o pinigų spausdinimas nėra ekonomikos augimo variklis. Tai gerai suprato Amerikos finansų sistemos įkūrėjai, kurie įstatymų lygmeniu (pradedant nuo 1913 metų Federalinio rezervo įstatymo) apribojo centrinio banko galimybes, norėdami užkirsti kelią situacijoms, kai spaustuvė naudojama arba biudžeto išlaidoms finansuoti, arba tam tikrų bendrovių savininkams, turintiems gerus politinius ryšius, gelbėti. Padėtis JAV biržose dabar, kai auga visi indeksai, nėra išgelbėtos ekonomikos atspindys, tai yra išgelbėtų šių bendrovių akcininkų atspindys, t. y. daugiausia tų, kurie jau dabar sudaro vieną procentą reikšmingiausių pagal pajamas ar turtą.
Viena iš priežasčių, kodėl masinė spauda ir šviežių dolerių "įleidimas" į finansų sistemą 2008–2009 metais nesibaigė visos dolerio finansų sistemos griūtimi, buvo ta, kad Federalinis rezervas ir JAV politikai teigė, kad turi ne "skolos monetizavimą" (tai yra tiesioginis biudžeto išlaidų finansavimas per neužtikrintą pinigų išleidimą), o laikiną priemonę, kuri bus ne tik panaikinta, bet ir kompensuota: tai yra, ateityje, kai ekonomikai bus lengviau, Federalinis rezervas jau nebepirks JAV vyriausybės obligacijų ir pardavinės sukauptas. Pažvelgę į Amerikos centrinio banko turto diagramą, galite pamatyti, kad praėjus devyneriems metams po paskutinės krizės Vašingtonas iš tikrųjų bandė įvykdyti savo pažadą: 2018 ir 2019 metais Federalinio rezervo balanso turtas ėmė mažėti, ir daugelis tikėjo, kad pritaikytas 2008–2009 metais "nešvarus triukas" suveikė ir buvo visiškai pagrįstas.
Bet net ir esant ekonomikos augimui, bandymas atgrasyti Amerikos ekonomiką nuo pinigų skatinimo adatos baigėsi greitai ir blogai: rinkos pradėjo kristi. Trampas ėmė reikalauti žemesnių dolerio palūkanų normų, o 2019 metais Federalinis rezervų bankas dėl problemų obligacijų rinkoje vėl buvo priverstas per dieną "pumpuoti" į finansinę sistemą dešimtis milijardų dolerių, nors ir toliau tvirtino, kad tai laikina priemonė. Federalinio rezervo turto diagrama rodo, kad per pastarąjį mėnesį jis "pripumpavo" (įvairiomis formomis) į JAV finansų rinkas (ne į ekonomiką) apie du trilijonus dolerių, ir akivaizdu, kad, pirma, tai tik pradžia, antra, dabar tai nėra laikina, o nuolatinė priemonė, turinti skaudžių padarinių ateityje.
Jau rašėme apie vieną iš pasekmių, nurodydami pagrindinio JAV užsienio kreditoriaus — Kinijos — reakciją: "Dėl dolerio finansinės hegemonijos pasaulis turės prisiimti didelio masto JAV kiekybinio palengvinimo padarinius (tai yra, Federaliniam rezervui atpirkus obligacijas už "iš oro" atspausdintus JAV dolerius — Sputnik). Dėl to artėja rimta pasaulinė infliacija. Kylančios prekių kainos netrukus pasklis po visą pasaulį, todėl išaugs turto kainos, o šio augimo poveikis galiausiai bus jaučiamas realiojoje ekonomikoje". Tačiau Federalinio rezervo, kuris dabar masiškai perka bendrovių skolas (obligacijas), priešininkų, kurie, užuot kaupę rezervus, moka riebias premijas vadovybei ir dividendus akcininkams, taip pat kompensuoja federalinės vyriausybės ir (netiesiogiai) net savivaldybių biudžeto deficitą, yra ne tik Pekine, bet ir JAV, ir tarp sėkmingiausių Amerikos finansų sistemos žaidėjų.
"Golden State Warriors" vadovas Chamatas Palihapitja, socialinio kapitalo investicinio fondo vadovas, NBA klubo bendrasavininkas, sukėlė skandalą Amerikos televizijoje pasakęs, kad įmonių, kurios nepasirengė krizei ir iššvaistė savo oro pagalves, akcininkai ir kreditoriai turėtų būti baudžiami bankrotu ir pinigų praradimu, o valstybė turėtų išgelbėti tik paprastus piliečius.
Galbūt tokią poziciją lemia tai, kad pats milijardierius užaugo pabėgėlių iš Šri Lankos šeimoje ir į pasaulį žvelgia kitaip nei daugelis politikų ir finansų ekspertų: "Dabar paprasti žmonės visiškai praranda pinigus. Tačiau turtingų kompanijų vadovai — ne, valdybos nariai ir (bendrovių) direktorių valdybos, turinčios siaubingą valdymą — ne, — sakė Palihapitja. — Neveiksmingi vadovai ir direktorių valdybos <...> turi būti visiškai panaikintos".
Jei pažvelgsite į praėjusios krizės patirtį, tada (su daug kuklesniu papildymu pinigais) įvyko rimtas visuomenės stratifikacijos ir faktinio žmonių, kurie pragyvenimui užsidirba ne turėdami turtą, o parduodami savo darbo laiką, skurdo, protrūkis. Amerikos požiūrio į ekonominių problemų sprendimą šalininkai mėgsta pabrėžti, kad masinis pinigų spausdinimas 2008–2009 metais nesukėlė (kaip ir tikėtasi) hiperinfliacijos ir apskritai infliacija yra pernelyg žema, o tai reiškia, kad galima spausdinti daugiau. Bet tai taip pat iliuzija, kurią daugiausia sukelia paprastas statistinis manipuliavimas: tiesiog pažvelkite į paties Federalinio rezervo duomenis ir pamatysite, kad vidutinis valandinis darbo užmokestis iš tikrųjų auga sparčiau nei "infliacija", bet tuo pačiu ir tikrai svarbių prekių ir paslaugų, leidžiančių užkopti socialinėmis kopėčiomis (nekilnojamojo turto, švietimo ir medicinos), kainos augo daug greičiau.
Taigi, dėl gražaus S&P 500 indekso augimo ir vieno procento turtingiausių amerikiečių (ir turtingiausių užsienio investuotojų) išgelbėjimo visi kiti piliečiai pateko į situaciją, kai mėsainis iš GMO sojos, taip pat kvailių serialų prenumerata tapo prieinamesnė, tačiau nuosavas būstas, medicininis draudimas ir švietimas yra neproporcingai brangūs.
Tokios sistemos gyvuoja neilgai, juolab, kad dabar poveikis bus daug stipresnis. Be to, yra reali tikimybė, kad vykstanti deglobalizacija, atimanti iš JAV galimybę įsigyti pigaus Kinijos importo prekių, nupirktų už šviežiai atspausdintus dolerius, tiesiog pribaigs Amerikos ekonomiką. Ir šiuo atveju tikrai realizuojamas hiperinfliacinis scenarijus, nuo kurio greičiausiai apsidraudžia tie turčiai, kurie, atsiradus pranešimams apie naujausias "Federalinio rezervo ekonomikos išsaugojimo programas", suskubo supirkinėti auksą, sukurdami jo trūkumą rinkoje.
Kai kurie Amerikos finansininkai baiminasi, kad visa tai sukels siaubingas pasekmes Amerikos politinei sistemai. Pavyzdžiui, Howard'as Marks'as, "Oaktree Capital" investicinio fondo įkūrėjas, parašė investuotojams, kad "bankų gelbėjimas 2008 metais buvo minimas kaip atvejis, kai vyriausybė teikė pirmenybę "Wall Street'o", o ne paprastų amerikiečių interesams, ir tai reikšmingai prisidėjo prie populizmo, kuris nuo to laiko sunaikino amerikiečių politiką; neseniai žengtas žingsnis link "įsiskolinusių kreditorių" gelbėjimo gali pripilti žibalo į šį gaisrą".
Šią pono Marks'o pranašystę reiktų papildyti istoriniu pavyzdžiu. 2013 metais britų žurnalas "The Economist" rašė apie tai, ką žino daugelis ekonomikos istorikų: "Visiškai neatsitiktinai Adolfo Hitlerio neišvengiamas kilimas į valdžią prasidėjo 1923 metų lapkritį, Vokietijoje esant hiperinfliacijai". Amerikos finansininkai yra teisūs, bijodami Federalinio rezervo veiksmų politinių padarinių, tačiau negali jų sustabdyti. Be to, dabartiniai jų veiksmai verčia mus užduoti nemalonų klausimą: gal jie nori būtent šių padarinių?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.